Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

Zarasų raj. Antalieptė - Dusetos - Antazavė - Stelmužė - Zarasai - Salakas

Collapse
X
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Zarasų raj. Antalieptė - Dusetos - Antazavė - Stelmužė - Zarasai - Salakas

    1732 m. Livonijos kaštelionas Jonas Mykolas Strutinkis bei jo sūnus Juozapas Strutinskis, Salako bei Strutynės valdytojai, atsikvietė į Antalieptę basuosius karmelitus, aprūpino juos žemės valdomis. 1744 m. vienuoliai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba. 1763 m., užbaigus pagrindinius darbus, bažnyčia buvo pašventinta Šv. Kryžiaus vardu. Ją pašventino kunigas karmelitas Leonardas Strečiona. Naujoji bažnyčia turėjo šešis altorius. Presbiterijos sienos ir skliautai buvo puošti freskomis, pagyvintomis šoninėmis arabeskomis. Presbiterijoje buvo įtaisytas centrinis Šv.Kryžiaus Atradimo altorius, turėjęs mūrinę mensą, tabernakulą, virš kurių kilo arkos formos rėmu užbaigta puošni miniatiūrinė koplytėlė.Joje buvo nuo seno garsėjantys Jėzaus Kristaus ir Šv.Veronikos paveikslai, tapyti ant vario plokštelių, papuošti rėmeliais iš veidrodžio gabaliukų. Juos dengė durelės su Čenstachovos Marijos paveikslėliu. Inventoriuose nuolat minimi nepaprasto grožio monstracija, kalinėta vynuogių kekių ornamentu, papuošta 250 įvairaus dydžio perlų ir kitais brangakmeniais, taip pat aukso taurė, padabinta perlais, žvakidės ir kita. Bažnyčios ir zakristijos sienas puošė paveikslai, tarp kurių - Šv. Eliziejaus, Strutinskių (bažnyčios fundatorių), dviejų karalių bei šventųjų paveikslai. Bažnyčioje buvo įrengta nedidelė biblioteka, kur buvo saugoma apie 240 knygų, be teologijos veikalų buvo ir Stijkovskio, J.Dlugošo, J.Niesieckio veikalai.

    Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, jos inventorius išdalintas kaimyninėms bažnyčioms, vėliau dalį jų perėmė Vilniaus kunigų seminarija. 1844 - 1851 m. bažnyčioje buvo atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbai. Bažnyčios bokštai buvo perstatyti cerkvių stiliumi, o jos viduje pastatyti pravoslavų liturgijai reikalingi įrengimai. Didysis altorius išgriautas. 1851m. Kauno stačiatikių vyskupas Filaretas cerkvę pašventino Švč. Dievo Motinos Gimimo vardu. 1915 m. Antalieptėje apsistoję vokiečiai bažnyčioje įrengė garažą, laikė karo belaisvius.

    1918 m., kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, bažnyčia atiteko katalikams. Tuo metu Antalieptėje klenonavo kunigas Stasys Stakelė, didelis lietuvybės apaštalas ir nepaprastai energingas vyras.Jis, kartu su vietos gyventojais, sutvarkė apleistą bažnyčios pastatą, parūpino reikalingus liturginius apdarus ir indus, dažniausiai skolindamasis juos iš gretimų parapijų. Kai tų parapijų klebonai vėliau ėmė reikalauti paskolintų liturginių daiktų, kun.S.Stakelė teisinosi, kad jie jau įrašyti į Antalieptės parapijos inventorių.

    Bažnyčios interjere mažai beišlikę pirmapradžio grožio, būdingo barokui. Joje yra vienas vietinės reikšmės dailės paminklas - paveikslas "Nukryžiuotasis". Autorius nežinomas, manoma, kad pieštas XVIII a.















    Įspūdingai atrodo Šventosios upė sukišta į tris vamzdelius.

















    XVIII a. pradžioje Antalieptėje įsikūrė basųjų karmelitų vienuolių bendruomenė. Į šias vietas juos atsikvietė grafai Strutinskai, kurie 1734 m.suteikė dvi stambias fundacijas, užtikrinusias tvirtą materialinį pagrindą vienuolijos kūrimuisi. Vienuolynui buvo paskirtas 9 margos 88 prentų žemės sklypas. Vienuolyno išdėstymą ir visos teritorijos išplanavimą diktavo senosios medinės bažnyčios vieta, nes tarp šių pastatų turėjo būti jungtis. Vienuolyno ir ūkinių pastatų statybai vadovavo vienuoliai. Jie sudarinėjo sutartis, rūpinosi statybinėmis medžiagomis. 1734 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas. Iki 1756 m. Antalieptės vienuolynas vadinamas rezidencija, kas rodo, kad čia gyveno mažiau negu 5 vienuoliai. Nuo 1760 m jis jau vadinamas vienuolynu (konventu). XVIII a. pabaigoje jis sunyko ir nebetiko gyventi, todėl didesnė jo dalis buvo išardyta. Buvo paruoštas sklypas naujam pastatui.

    1804 - 1830 m. pastatytas dabartinis pastatas. Nors rūmai ir nepasižymėjo ryškiais stilistiniais bruožais, tačiau yra vertingo plano ir tūrių kompozicijos, sukurti tuo metu, kai Lietuvoje plito vėlyvasis klasicizmas. XX a. pradžioje prie pastato rytinio fasado pristatytas nedidelis dviejų aukštų priestatas.Vidaus interjeras buvo labai kuklus. Kiek iškilmingesnis - preoro butas ir didysis reflektorius su masyviu mediniu stalu, padengtu marmuro plokšte, žymių karmelitų vienuolių ir šventųjų paveikslais ant sienų. Koridoriaus sieną puošė Vilniaus meistrų darbo sieninis laikrodis. Vienuolių celės buvo labai asketiškos, tik su pačiu būtiniausiu inventoriumi. Požeminiu praėjimu vienuolynas jungėsi su bažnyčia.

    Antalieptės vienuolyne gyveno apie 9 vienuolius, dauguma jų mokėsi Vilniaus universitete. Dėl savitos pasaulėjautos ir uždaro gyvenimo būdo, vienuoliai švietimu neužsiėmė, jiems artimesnė buvo labdara. XIX a. dokumente užsiminta, kad vienuolyne buvo mokomi keli vaikai.

    1832 m., uždarius vienuolyną, jame įsikūrė kariuomenė.

    1893 m. jame įsikūrė pravoslavų moterų vienuolynas, o prie jo mokykla, kuri vėliau buvo reorganizuota į parapijinę dvimetę mokyklą.

    1920 m. vienuolyno rūmuose įsikūrė Moterų kultūros draugija, vėliau virtusi Švč. Jėzaus Širdies moterų vienuolių kongregacija. Vienuolės pavyzdingai tvarkė ūkį, įsteigė vienuolių naujokiną, žemės ūkio mokyklą, progimnaziją, amatų mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą ir privačią pradžios mokyklą. Vienuolynas garsėjo kaip turtinga poilsio vieta. Nuo 1938m. vyko kasmetinės Panevėžio vyskupijos Kunigų rekolekcijos ir socialiniai kursai, į kuriuos susirinkdavo apie 80 kunigų.

    1958 - 1976 m. rūmuose buvo Antalieptės žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas. 1977 - 19.. m. veikė tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas.

    1991 m. vienuolynas gražintas Antalieptės R. Katalikų religinei bendruomenei.

    Buvusiame vienuolyne dabar įsikūrusi Antalieptės biblioteka.















    Toliau bus apie Dusetas.

    1530 m. Drohičino seniūnas ir Slanimo valdovas Jonas Radvila Švč. Trejybės, Švč. M.Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų šventųjų garbei pastatė medinę bažnyčią .

    1774 m. Dusetų dvaro valdytojas, grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė. Pastatas buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti gausiomis dusetiškio Leonardo Gogelio darbo medžio skulptūromis. Altorių paveikslai tapyti italų dailininkų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta barokinė mūrinė keturių aukštų varpinė, kurios pirmame aukšte buvo įrengta Šv.Kryžiaus koplyčia su altoriumi (varpinė įtraukta į saugotinų paminklų registrą). Dusetų bažnyčia buvo vienas iš lietuvybės židinių lenkų okupacijos laikotarpiu.

    Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1886 - 1888 metais klebono Antano Rumševičiaus pastangomis. Pastatas - neoromantiško stiliaus, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L.Gogelio skulptūrų. 1930 m. bažnyčią dekoravo Vladas Čižauskas iš Šiaulių.

    Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis (vargonai) ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojami altorėliai ir paveikslas "Marija su kūdikiu".

    Vargonai buvo įrengti XIX a. pabaigoje, romantiniai. Meistras nežinomas, manoma, kad 1886 m. pastačius bažnyčią, vargonus įrengęs vokiečių meistras.

    Medinis centrinis altorius, įrengtas XIX a. 2-je pusėje, turi pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų. Altorius dekoratyvus, pasižymintis architektūrinių formų ir jame esančių skulptūrų darna.

    Paveikslas "Marija su kūdikiu" nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalstyto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje ir yra nevienalaikiai su tapytu kūriniu. 1746 m. grafai Pliateriai padovanojo juos Dusetų bažnyčiai.













    Sartų žirgynas





    Greitieji bolidai




    IT. Sicilija
    PT. 11 dienų Portugalijos keliais
    LT. Kaunas 2009.01.04

    #2
    Dekui. Labai idomios nuotraukos Lauksiu apie Dusetas
    "Never argue with an idiots. They will bring you down to their level and beat you with experience"

    Comment


      #3
      Temą papildžiau Dusetų vaizdeliais.

      IT. Sicilija
      PT. 11 dienų Portugalijos keliais
      LT. Kaunas 2009.01.04

      Comment


        #4
        Antazavė

        Antazavės bažnyčia

        1794 m. Antazavės miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia ir jai suteiktas Dievo Apvaizdos titulas. Jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė - Pliaterienė. Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, bazilikinė, kryžminio plano, dvibokštė. Vidus trijų navų, trys altoriai yra vėlyvojo baroko stiliaus. Įdomūs vargonai bei centrinis bažnyčios altorius, kurio viduryje įkomponuotas kryžius su prikalta, mirusį Kristų vaizduojančia, figūra. Nukryžiuotasis išskobtas iš medžio. Kryžiaus šonuose stovi originalios apaštalų šv. Petro ir šv.Povilo medžio skulptūros.

        Bažnyčioje yra du taikomosios dailės kūriniai: priesieninis metalinis indas rankoms plauti (XVIII a.) ir kilnojamas medinis altorėlis (XIX a.). Kairėje presbiterijos pusėje yra išraiškinga Šv.Jono Nepomuko medinė skulptūra.

        Bažnyčia, varpinė ir vartai - vietinės reikšmės architektūros paminklai.

        Varpinė ir vartai statyti 1889 m. Varpinė - trijų aukštų, į viršų siaurėjanti. Du apatiniai aukštai - akmens ir kalkių mūro, trečiasis aukštas - mūrinis su atviromis angomis. Šventoriaus vartai - akmens ir plytų mūro, barokinio stiliaus. Vartuose - trys ažūriniai metalo varteliai, padaryti nagingo kalvio.



















        Antazavės kapinės









        Gal reikėtų sukurti atskirą temą seniesiems kryžiams?

        IT. Sicilija
        PT. 11 dienų Portugalijos keliais
        LT. Kaunas 2009.01.04

        Comment


          #5
          Puiki tema, Giedra- tie kraštai išties turi ką pasiūlyti keliautojui

          Tik gal tau pavyko Antalieptės pažnyčią iš toliau nuutraukti, nes dabar tik kažkokios atskiros detalės- bendrą vaizdą sunkoka įsivaizduoti
          Kaip po dykumą blaškiausi

          Comment


            #6
            Parašė vytauc
            Puiki tema, Giedra- tie kraštai išties turi ką pasiūlyti keliautojui

            Tik gal tau pavyko Antalieptės pažnyčią iš toliau nuutraukti, nes dabar tik kažkokios atskiros detalės- bendrą vaizdą sunkoka įsivaizduoti
            Šiaip tai sunkios sąlygos buvo. Stipriai kovojau su saule. Truputį padėjo, kad fotografavau RAW'e. Štai dvi nuotraukos kurios gal labiau padės susidaryti vaizdą.



            Labai gaila, bet pusę fasado užstoja mediai.



            Tiek.

            Toliau bus Stelmužė.

            IT. Sicilija
            PT. 11 dienų Portugalijos keliais
            LT. Kaunas 2009.01.04

            Comment


              #7
              O- dabar jau geriau Po to, kai įsigijau papildomą- talpesnę kortelę, stengiuosi reportažus tik RAW fotografuot. Koks bebūtų geras fotiko procesorius- PC jis vistiek nusileidžia.

              Laukiam stelmužės
              Kaip po dykumą blaškiausi

              Comment


                #8
                Stelmužė

                Stelmužės dvaro šeimininkai buvo svetimšaliai - vokiečių baronai Folkerzambai, vėliau rusų caro dvariškiai Valujevai, nuo XX a. pradžios - vokiečių baronai Hanai. Vienas iš Valujevų šeimos, Piotras Valujevas, 1861-1868 metais buvo carinės imperijos vidaus reikalų ministras.
                Pasakojama, kad Stelmužės dvarininkai Valujevai net kelerius metus slėpė nuo kaimiečių žinią apie baudžiavos panaikinimą. O kai žmonės tai sužinojo, kilo riaušės ir dvarponiams teko kviestis net ulonus. Nuo XVII amžiaus minima buvusi žiauri priespauda, ką liudija iš akmenų sukrautas keturkampis vadinamasis vergų bokštas, kuriame buvo kalinami ir kankinami nepaklusnūs baudžiauninkai.



                Istorijos šaltiniai byloja, kad, neišlaikę dvaro pareigūnų žiaurumų, baudžiauninkai net bėgdavę iš Stelmužės arba nusižudydavę.
                Vergų bokštas išlikęs iki šių dienų. Restauruotas pastatas stovi senojo kaimo viduryje, Padvarinio ežero įlankos pietrytiniame krante. Tai akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio statinys, kurio sienų storis net 0,75 metro. Kaip byloja užrašas ant vergų bokšto sienos, tai XVIII amžiaus architektūros paminklas. Tai ir mūsų senolių kančių paminklas, vergovės, priespaudos simbolis.

                Pats davras sudegė. Liko tik dvarą supę pastatai.







                Legendos, padavimai byloja, kad po Stelmužės ąžuolo šakomis kadaise degusi šventoji ugnis, rudeniop ant aukuro dievaičiui Perkūnui žyniai aukodavę barzdotus ožius, rugių pėdus, midaus ąsočius, melsdami laukams derliaus ir sėkmės medžioklėse...
                Stelmužė garsi ne tiktai ąžuolu galiūnu. Čia viskas alsuoja praeitimi, istorija.



                XVII a. pradžioje baronas Folkerzambas Stelmužėje pastatė liuteronišką dvaro koplyčią, o katalikams nebuvo kur melstis. Anot pasakojimų, tuomet Stelmužės dvaro darbininkai daugiausia buvę liuteronai. Mat iš netolimos Latvijos atkeliaudavo latviai. Liuteronai ir melsdavosi savo koplyčioje, o katalikai jokių maldos namų neturėjo. Vieną kartą dvarponiai sulaikė bėgantį baudžiauninką. Jį labai mušė ir kamantinėjo, kodėl tasai bėgo iš Stelmužės. Baudžiauninko būta gudraus, jis nepasakė, kad Stelmužėje labai žiaurūs ponai, tačiau pasiguodė, kad Stelmužėje nėra kur už juos, "geradarius", katalikams melstis. Ponus, matyt, sugraudino šitoks baudžiauninko nuoširdumas, nes jis liko nenubaustas, o vienas iš dvarponių pažadėjo Stelmužėje pastatyti maldos namus.
                Gal buvo taip iš tiesų, gal kitaip, bet tikrai medinė bažnytėlė buvo pastatyta. Ji suręsta vien tiktai kirviu aptašant sienojus, nenaudojant pjūklo, metalinių vinių. Medinė Stelmužės koplyčia - respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Jos interjeras įrengtas po 1713 metų Stelmužės dvaro savininko barono Folkerzambo lėšomis. Šiuose maldos namuose daug vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptūrų, suktinių kolonėlių, įvairios ornamentikos. Labai įdomūs altorius, sakykla. Kaip teigia menotyrininkai, medžio drožyba šioje koplyčioje yra profesionalių meistrų darbas, nes panašių kūrinių esama ir kitose bažnyčiose.











                Stelmužės koplyčios kaimynystėje stovi XVII amžiuje statyta varpinė, kuri buvo rekonstruota 1873 metais.



                Aikštelėje priešais koplyčią nuo XVIII amžiaus buvo mauzoliejus, kuriame palaidota ne viena bajorų - Stelmužės valdytojų - karta. Per karus mauzoliejus nukentėjo, tad palaikai perkelti į maldos namų rūsį. Buvusio mauzoliejaus vietoje - antkapinis juodo granito paminklas su rusišku užrašu, nurodančiu, kad "čia ilsisi Valujevų šeima".



                Parke galima pamatyti keletą betoninių kryželių su vokiškais užrašais. Čia palaidoti Pirmojo pasaulinio karo metais žuvę vokiečių kariai.



                Tekstas panaudotas iš laikraščio XXI amžius (Nr. 79).

                IT. Sicilija
                PT. 11 dienų Portugalijos keliais
                LT. Kaunas 2009.01.04

                Comment


                  #9
                  Zarasų bažnyčia

                  Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Zarasų Didžiojoje saloje XVa. buvo įsikūręs vienuolynas ir pastatyta bažnyčia. Deja, šį teiginį patvirtinančių dokumentų nėra.1530 m. Vilniaus vyskupas Jonas pastatė bažnyčią Zarasuose ir įkūrė parapiją. 1610 m. Lenkijos ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Zigmantas Vaza pastatė naują bažnyčią, kuri per 1654 - 1667 metų karus sudegė. 1674 m. buvo pastatytas naujas bažnyčios pastatas, kuris XIX a. vėl buvo begriūvantis. 1842 m. joje buvo uždraustos pamaldos. Tuo metu buvo pradėta naujos mūrinės bažnyčios statyba, kuri truko bemaž 20 metų, klebonaujant kunigams Aleksandrui Stanevičiui, Viktorui Rusteikai, Jonui Narkevičiui bei Mykolui Skorupskiui. Pastarasis kunigas užbaigė šio pastato statybą bei ištaisė anksčiau padarytus darbo brokus. 1878 m. bažnyčia buvo kapitaliai suremontuota: mediniai pamatai pakeisti mūriniais, suveržtos sienos ir bokštai, užtaisyti atsiradę plyšiai. 1906 m. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Bažnyčios pastatas neobarokinis, dvibokštis, vienanavis. Viduje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje pakabintas "Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu" paveikslas ( dailės paminklas) su kaustyto metalo aptaisais ir Radvilo herbu juose. Manoma, kad šis paveikslas buvo atgabentas iš Vilniaus ir čia patalpintas tam, kad ilgiems amžiams primintų stebuklingą paveikslo išgelbėjimą nuo didžiulio gaisro, siautusio Vilniaus pilyje ir mieste 1610 metais. Spėjama, kad šis paveikslas Vilniuje buvo atsiradęs dar Vytauto Didžiojo laikais.

                  Zarasų bažnyčioje yra dar du vietinės reikšmės dailės paminklai: XIX a. medinė, raiški, liaudies meistro "Šv. Jono Nepomuko" skulptūra ir ornamentuotas kryžius bažnyčios šventoriaus vartuose. Geležinis kryžius nukaltas XIX a. nežinomo autoriaus. Kryžius - saulutės formos, priderintas prie romantiško bažnyčios stiliaus.












                  IT. Sicilija
                  PT. 11 dienų Portugalijos keliais
                  LT. Kaunas 2009.01.04

                  Comment


                    #10
                    Salako bažnyčia

                    Pirmoji Salako katalikų bažnyčia buvo pastatyta apie 1496 metus. 1522 m. ji minima Vilniaus vyskupijos sąrašuose. 1722 m. vyskupo Motiejaus Ancutos rūpesčiu bažnyčia buvo atnaujinta ir aprūpinta naujomis bažnytinėmis reikmenimis. Prie bažnyčios buvo įsteigta reguliarių atgailos kanauninkų rezidencija, kuri po 1831 m. sukilimo caro valdžios buvo uždaryta. 1862 m.senosios vietoje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia ir pašventinta Šv. Petro ir Šv. Povilo titulu. 1905 m. šis pastatas sudegė.

                    Dabartinė, tašytų lauko akmenų 98000 rublių, pusę šios sumos suaukojo parapijiečiai, kurie buvo ir pagrindiniai šių maldos namų statytojai. 1915 m. Žemaičių vyskupas Pr. Karevičius ją konsekravo Skausmingosios Dievo Motinos vardu. Bažnyčia neoromaninio stiliaus, turinti neogotikos bruožų. Viduje įrengti trys altoriai iš kurių Didžiajame mūriniame pavaizduota Kristaus kančia. Bažnyčioje įmūryta paminklinė lenta su užrašu: "Bažnyčia pastatyta 1911 m. kun. A. Kryžanausko rūpesčiu ir parapijiečių pastangomis. Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant. Šis pastatas liks žmonių gyvo tikėjimo paminklas ateinančioms kartoms".

                    Bažnyčios šventoriuje yra koplytėlė su "Kristaus, nešančio kryžių" skulptūra bei stogastulpis su skulptūromis. Koplytėlė pastatyta kun. klebono Broniaus Strazdo iniciatyva, iš parapijos gyventojų surinktų 117 girnapusių. Skulptūra išdrožta liaudies meistro XIX a. pabaigoje. Stogastulpis padarytas 1832 m. Kazio Butrimo iš Sadžiūnų kaimo. 1921 m. keliantis į vienkiemius , stogastulpis buvo perkeltas iš Sadžiūnų kaimo į Pratkūnų kaimo pakelę. Apie 1970 m. jis restauruotas ir perkeltas į Salako bažnyčios šventorių.

                    Pažymėtini vietinės reikšmės dailės paminklai: "Šv. Petro" medinė XIX a. skulptūra, medinis kryžius su ornamentiniu dekoru (1876 m. padarė meistras Jonas Visockas) , medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra ( XIX a. antroje pusėje padarė meistras Žeželis).





















                    Nemanau, kad Salake buvau paskutinį kartą. Ši bažnyčia turi kažką antgamtiško.

                    IT. Sicilija
                    PT. 11 dienų Portugalijos keliais
                    LT. Kaunas 2009.01.04

                    Comment


                      #11
                      bažnyčia išties puiki.

                      Nedidelė pataisa- ji yra neoromaninio stiliaus
                      Kaip po dykumą blaškiausi

                      Comment


                        #12
                        Parašė vytauc
                        bažnyčia išties puiki.

                        Nedidelė pataisa- ji yra neoromaninio stiliaus
                        Kuri bažnyčia?

                        IT. Sicilija
                        PT. 11 dienų Portugalijos keliais
                        LT. Kaunas 2009.01.04

                        Comment


                          #13
                          Parašė Giedra70
                          Kuri bažnyčia?
                          Salako. Tekste parašyta neoromantinio, nors iš tiesų tai neoromaninis stilius
                          Kaip po dykumą blaškiausi

                          Comment


                            #14
                            Parašė vytauc
                            Salako. Tekste parašyta neoromantinio, nors iš tiesų tai neoromaninis stilius
                            Pasitaisiau.

                            IT. Sicilija
                            PT. 11 dienų Portugalijos keliais
                            LT. Kaunas 2009.01.04

                            Comment


                              #15
                              Ačiū už puikias nuotraukas ir pasakojimą.
                              Nepatingėjai pasivaikščioti ir nuošaliau

                              Comment


                                #16
                                Važiavau netyčia pro Salaką ir neišdrysau nesustoti. Nuotraukos darytos 2007.09.14.











                                Vyrai nuiminėja pastolius. Jų nuomone labai gailą, kad tenka ardyti nebaigus darbų.
                                Paskutinis taisė Giedra70; 2018.07.29, 20:33.

                                IT. Sicilija
                                PT. 11 dienų Portugalijos keliais
                                LT. Kaunas 2009.01.04

                                Comment


                                  #17
                                  Paskutinė vasara?...2012 (Jūsų vasarą aplankytų vietų fotoreportažai )

                                  o kadangi internete sklando daug įvairiausių gandų apie netolimos ateities perspektyvas, todel temos pavadinimas su klaustuku...

                                  Salakas. Zarasų rajonas

























                                  Paskutinis taisė rimgis; 2012.07.02, 19:54.
                                  Rimgio foto

                                  Comment


                                    #18
                                    Pora klausimų dėl temos pavadinimo.
                                    1. Kodėl paskutinė vasara?
                                    2. Jeigu aš kokį nors miestelį aplankiau ne atostogų metu, ar galiu kelti fotoreportažą į šią temą?

                                    Ačiū už supratingumą ir atsakymus.
                                    N N N

                                    Comment


                                      #19
                                      Iš tiesų, temos pavadinimas keistas.
                                      Exp@nding h¤rizons

                                      Comment


                                        #20
                                        PONAI, manau viską paaiškinau. o kelti , ar nekelti- grynai jūsų valia.Deje , tik sukūręs temą, supratau, kad rekia pridėti smulkesnį pavadinimo paaiškinimą. manau viską suprasite
                                        Parašė xxl
                                        taigi pilnatis
                                        ne apeliuota i jūsų jumoro jausmą..
                                        Rimgio foto

                                        Comment

                                        Unconfigured Ad Widget

                                        Collapse
                                        Working...
                                        X