Noriūnų dvaras, Kupiškio r.

[Almis]

2008 10 15

[Kiaune]

Puikios nuotraukos

[Beniux]

Rūmai








Puošybos elementai. Spėju, kad portretinėse gipsatūrose buvo užfiksuoti dvaro savininkas Henrikas Venclavovičius ir jo sūnus Zigmantas. Būtent jų gyvenimo metu, t.y. XIX a. 3 ketvirtyje buvo pastatyta ši rūmų dalis.














Dvaro vaiduoklis




Bezdžiontiltis per Krioklio upelį



Svirnas

[Romas]

Daug Tarpukario Lietuvos bažnyčių ir miestelių vaizdų
Nacionalinės Mažvydo bibliotekos virtuali paroda - XXa pradžios ir tarpukario Lietuvos miestai, miesteliai, bažnytkaimiai

Ten labai iškraipyti vietovardžiai. Noriūnai pavadinti Narūnais

http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?...=lt&pathId=132

[jonas.b]

Nuostabūs rūmai, gal kas žinot, kas tenai dabar?

[Romas]

Kupiškėnų mintys 2018.05.24
NORIŪNŲ DVARO DABARTIS SU ATSIKARTOJIMAIS

Noriūnų dvaras dažnam asocijuojasi ne tik su neorenesansinio stiliaus rūmu, bet ir su šalia jo žaliuojančiu ūksmingu parku, išlikusiais dolomito bokšteliais, įspūdinga buvusio kumetyno akmens sienų mozaika. Su dvaro vaizdiniu suaugę ir istoriniai faktai, kad čia vyko rašytojo Kazio Binkio ir šio dvaro paskutinio savininko Jono Adomonio sesers Pranciškos Ievos vestuvės, kad dvare lankėsi prezidentas Antanas Smetona, kunigas, lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Svarbiausia, kad Noriūnų dvaras, valstybinės reikšmės paminklas, išliko iki šių dienų. Architektūros ansamblį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas. Pasivaikščiojus, pasidairius buvusioje dvarvietėje kilo ir linksmų, ir liūdnokų minčių

http://kmintys.lt/2018/05/24/noriunu...sikartojimais/

[Zaliakalnis]

NORIŪNŲ DVARO RŪMAI 1911 METAIS

Lenkiškas užrašas po nuotrauka („Dvaras Noriūnuose, Žemaitijoje“) gerai iliustruoja to meto Lenkijos supratimą ir apie Lietuvą, ir apie lietuvius, ir apie Pirmosios Lietuvos Respublikos etnografinius regionus.

Noriūnų dvaras istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1559 m. ir per šimtmečius priklausė Naruševičių, Radziminskų, Abromavičių, Stachauskių (Stakauskių), Buchalcų, Oginskių (Uogintų), Tiškevičių, Venclovavičių (Venclovaičių) ir Adomonių giminėms.

Spėjama, kad čia gimė XVII a. žinomas Pirmosios Lietuvos Respublikos kartografas, architektas, karo inžinierius, pulkininkas Juozapas Narūnavičius (Nariūnaitis).

Lietuvoje neįprasto T raidės plano XIX a. rūmų architektūrai būdinga klasicizmo ir manierizmo detalės. Puošniausia dvaro dalis – pagrindinis įėjimas (į kurį vedė sena medžių alėja), vedantis į vienaaukštį korpusą.

Reprezentacinės patalpos anfiladinės, o gyvenamosios – koridorinės sistemos.

Žinoma, kad Noriūnų dvare, kuris 1859–1915 m. priklausė bajorams Venclovavičiams (Venclovaičiams) nuo 1880 m. buvo didelė ir labai vertinga 6 000 tomų biblioteka. Tai buvo istorinės, meno, žemės ūkio, medžioklės, heraldikos tematikos ir grožinės knygos daugiausia lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Kai kurios knygos buvo įrištos bronzinės spalvos oda ir turėjo įspaustus Venclovavičių giminės narių inicialus.

Tuo metu dvaro ūkis buvo tvarkomas pagal paskutinius žemės ūkio ir agronomijos mokslo pasiekimus. 1911 m. žurnale „Iliustruotasis kaimas“ („Wies ilustrowana“) ponas Klosas pažymėjo, kad Noriūnai – tai vienas geriausių dvarų apylinkėje, pavyzdingai tvarkomas, keliant ir vietinių gyventojų „gerovę ir agronomijos kultūrą visoje apylinkėje“, laukai drenuoti, veisiami ir auginami Šveicarų veislės galvijai, Ardėnų veislės arkliai, anglų veislės kiaulės, gerai prižiūrimas vaismedžių sodas.

Savininkas ponas Zigmantas Venclovavičius (1861 m. Onuškyje –1928 m. Šalčininkuose) dvare organizavo kursus, parodas, demonstravo naujausią žemės ūkio inventorių, jo tėvas Henrikas Venclovavičius, Anūpro s. (Venclovaitis; 1830–1897) buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, kartu su senuoju Noriūnų dvaro miškininku Juozapu Jakutavičiumi (kurio nuotrauką įkelsiu žemiau) dalyvavęs ir Biržų mūšyje, okupacinės Rusijos imperijos žandarų suimtas ir tris metus prasėdėjęs Kauno kalėjime. Jis šeimos pastangų dėka buvo nuteistas tik 3 metams kalėjimo, ir net sugebėjo kažkaip nuo konfiskacijos išsaugoti ir savo dvarą Noriūnuose.

Tuo tarpu Henriko brolis p. Anūpras Venclovavičius (Venclovaitis; 1832–1883), Burbiškių dvaro savininkas, taip pat dalyvavo 1863 metų Lietuvos sukilime, ir po suėmimo buvo nuteistas 12 metų Sibiro katorgos, o po katorgos jau į Burbiškes nebegrįžo. Mirė Petrapilyje 1883 m.

Zigmantas Venclovavičius (Venclovaitis) buvo vedęs du kartu. Pirmoji žmona buvo Stefanija Marija Zdziechovskaitė (Stefania Maria Zdziechowska), antroji – Marija Pacaitė-Pamarnackaitė (Maria Pac-Pomarnackówna-Węcławowicz).

Šis dvaras 1921 metais regėjo poeto Kazio Binkio bei jo mylimosios Pranutės Adomonytės vestuves, o 1927 m. čia lankėsi ir Antrosios Lietuvos Respublikos prezidentas p. Antanas Smetona.

Nuotrauka (retušuota) iš Lenkijoje, Varšuvoje, leisto mėnesinio žurnalo „Iliustruotasis kaimas“ („Wieś Ilustrowana“) 1911 m. gegužės mėn. Nr.5, 38 p.

#Lietuva #Lithuania #LDK #Noriūnai #Medeikiai #Lėvuo #Kupiškis #Biržai #Slavinčiškis #1863sukilimas #Binkis #Sukilėliai #Aukštaitija #aukštaičiai #dvarai #aristokratai #bajorai #Jakutavičius #Smetona #Venclovaitis #Venclovavičius #Venclauskas #Węcławowicz #Narūnavičius #Narunowicz #LBKS #šlėkta #elitas #WieśIlustrowana

[Zaliakalnis]

NORIŪNŲ DVARO MIŠKININKAS JUOZAPAS JAKUTAVIČIUS

(1863 metų lietuvių sukilėlis, sužeistas Biržų mūšyje prieš Pirmosios Lietuvos Respublikos okupantus)

„NORIŪNAI

Ponų Zigmanto Venclausko (Venclovaičio; Zygmunt Węcławowicz) ir jo žmonos dvaras ir rezidencija Noriūnai yra Kauno vaivadijoje, septynių verstų atstumu nuo Liepojos gelžkelio Slavėniškių (Sławianiszki) geležinkelio stoties (Viki: 1873 m. Slavinčiškyje atidaryta Kupiškio geležinkelio stotis).

Ūkis yra vienas iš pirmaujančiųjų Lietuvoje; laukai nusausinti ir dirbami pagal naujausias žemės ūkio praktikas. Šveicarų veislės karvių veisimo tvartas, žinomas visoje šalyje, turi daugiau nei keturis šimtus apdovanojimų, medalių ir pripažinimo diplomų. Didžiųjų baltųjų anglų veislės kiaulių veislynas; anglų veislės avių veislynas ir arklidės su darbiniais Ardėnų veislės žirgais.

Medžioklė, kuri yra ne tik hobis, bet ir profesionalus užsiėmimas, padėjo padidinti gyvūnų populiaciją šioje vietovėje. Meistriškai tvarkomas vaisių sodas taip pat yra svarbus pajamų šaltinis.

Vaizdingas vietos kraštovaizdis: plytinis ponų namas, balta dvaro sodyba, architektūriškai harmoninga savo nepretenzingumu, stovi ant aukšto kalno prie Lėvens upės. Priešingoje, aukštoje upės krantinėje didelis buvusio Dominikonų ordino vienuolynas ir senais medžiais apsupta bažnyčia su aukštu bokštu spinduliuoja savo baltomis sienomis ir raudonais stogais.

Iš verandos žvilgsnis slenka palei upės pakrantės pievas, nusidriekiančias ilga žydinčių žolynų juosta. Prie kalvų papėdės, padengtų javų bangomis, matyti šakniavaisių kilimas ir rausvų dobiliukų dėmės.

Vakarais, kai mėnulis auksu padengia Lėvens rūkus, lakštingalų dainos varžosi su vietinių žmonių dainomis ir aidu skamba per gėlėmis pražydusį parką kalno šlaituose, kol ištirpsta senojoje alėjoje, vedančioje prie įėjimo (į dvaro rūmus – red. pastaba).

Lietuvių liaudis vertina Zigmanto Venclovaičio darbą keliant jų gerovę ir agronomijos kultūrą visoje apylinkėje. Kaip Kauno žemės ūkio draugijos pirmininkas, jis organizuoja įvairias paskaitas, kursus ir parodas didesniems ūkiams, ir taip pat mažiems valstiečių ūkiams, kurie vis dažniau kuriasi, savanoriškai apgyvendinant kaimus, rengia mažas mobilias gyvulininkystės parodas.

Lietuviai, matydami sau naudą, giria Noriūnus ir jo savininką netgi lietuviškoje spaudoje. „Lenkų“ (čia, kaip tuo metu buvo būdinga Lenkijai, okupuotos Pirmosios Lietuvos Respublikos piliečius, lietuvius bajorus, lenkai vis drąsiau ir įžūliau vadindavo ir priskirdavo „lenkams“ – red. pastaba) ir lietuvių santykiai šioje gražioje Kauno vietovėje yra puikūs. Noriūnų dvaro tarnyba (samdiniai – red. pastaba) jau dešimtmečius nenustoja jame tarnavę, o tai šiais laikais yra retas reiškinys.

Pridėtoje nuotraukoje matomas Juozapas Jakutavičius (Józef Jakutowicz), senas miškininkas, kuris šiuo metu ten gyvena ir kuris kartu su dabartinio paveldėtojo tėvu, velioniu ponu Henriku Venclovaičiu (Henryk Węcławowicz), 1863 m. dalyvavo Medeikių mūšyje (Viki: Biržų kautynės – didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais per 1863 m. sukilimą. Įvyko 1863 m. gegužės 7–9 d. Biržų girios pakraštyje ties Medeikiais, Gudiškiu ir Šniurkiškiais).

Nepaisant tuo metu kulka sulaužyto žandikaulio, senolis vis dar yra stiprus, Jis labai aiškiai pasakoja apie senus laikus ir deklamuoja tuometines dainas trečiajai ir vis dar mažai kartai, kuri su malonumu jo klausos.

Noriūnuose yra labai graži biblioteka, kurioje yra apie 6000 tomų, ir šeimos kolekcijos, įskaitant sidabru kaustytą turkišką balną, su kaltinio sidabro balnakilpėmis, kuriuos Sobieskis po Vienos mūšio padovanojo vienam iš dabartinio savininko protėvių.

Tarp paveikslų yra keletas senų Venecijos dožų portretų – labai vertingų.

Kiti dėmesio verti eksponatai – porcelianinės urnos ir gražus paauksuotas bronzinis laikrodis iš karalienės Marijos Antuanetės apartamentų. Tuo metu garsus Valickas (Walicki), kuris žaidė écarté (kortomis – red. pastaba) su karaliene, kaip kolekcininkas ir žinovas iš Paryžiaus į Lenkiją atsivežė daug gražių daiktų ir daugelį jų pardavė savo tėvynainiams. „Lenkų“ (Pirmosios Lietuvos Respublikos – žiūr. red. pastabą aukščiau) kaime yra nemažai vertingų rinkinių ir vietinių (Lietuvos – red. pastaba) bei Europos menininkų kūrinių. Gaila, kad apie juos taip mažai informacijos pasiekia plačiąją visuomenę.

Klosas (Kłos)“

Nuotrauka (retušuota) ir tekstas iš Lenkijoje, Varšuvoje, leisto mėnesinio žurnalo „Iliustruotasis kaimas“ („Wieś Ilustrowana“) 1911 m. gegužės mėn. Nr.5, 38-39 p.

#Lietuva #Lithuania #LDK #Noriūnai #Medeikiai #Lėvuo #Kupiškis #Biržai #Slavinčiškis #1863sukilimas #LaisvėsDainos #Sukilėliai #Aukštaitija #aukštaičiai #dvarai #aristokratai #bajorai #Jakutavičius #Valickas #Venclovaitis #Venclovavičius #Venclauskas #Węcławowicz #LBKS #šlėkta #elitas #WieśIlustrowana