Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

GE. RU. Kaukazas

Collapse
X
 
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    GE. RU. Kaukazas

    Kaukazas (gruzinų k. კავკასია, rusų k. Кавказ) – regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų. Šį regioną sudaro Kaukazo kalnai ir gretimos žemumos. Aukščiausia regiono vieta – Elbruso kalnas (5 642 m).

    Kaukaze yra keturios nepriklausomos valstybės: Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas ir Rusija. Dar trys šio regiono teritorijos – Abchazija, Kalnų Karabachas ir Pietų Osetija yra paskelbusios savo nepriklausomybę, tačiau tai nepripažįstama tarptautiniu mastu. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis dažnai priskiriamas Europai.

    Graikų mitologijoje Kaukazas (Caucasus arba Kaukasos) buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.
    (imta iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaukazas)
    Žemėlapį galite pasižiūrėti čia.

    Šią temą sukūriau iš nostalgijos Kaukazo kalnams, kuriais palaipiojau prieš 22 metus - 1985 m. rugpjūtį. Nors tada buvau 10 klasių pabaigęs mokinukas, kaip suaugęs keliavau su studentais iš tuometinio VISI (dabar VGTU) turistų klubo.
    Ne tas žodis, kad kelionė patiko. Šituos kalnus iki šiol susapnuoju. Civilizacijos ten maža (o šiais konfliktų laikais, atrodo, dar mažiau), laikas neina į priekį, bet daug grožio ir kažkokios mistikos. Aišku, senose skaidrėse ir fotografijose, kurias neseniai įskanavau, to nesimatys, nes to užfiksuoti neįmanoma. O ir skaidrių kokybė per prasta. Bet parodyti galiu, ir netgi su šiokiais tokiais istoriniais prisiminimais. Taigi pirmyn!

    Sovietų sąjunga, 1985 m. Gorbačiovas jau komunistų generalinis sekretorius, Černobylis dar nesprogęs, apie tai, kad
    šitos žemės, kuriomis keliavau, po 6 metų taps valstybėmis, nė giliausiuose sapnuose niekas nesapnavo.

    Kelias dienas važiuojame pro Baltarusiją, Ukrainą (kažkur visai netoli Černobylio) į Charkovą. Paskui persėdam į Sočio traukinį, kuris veža pro Donecko šachtų rajoną. Čia viskas dūmuose. Atsimenu, pro traukinio tualeto langą iškišau galvą į tuos dūmus, žvilgt į veidrodį - veidas juodas.

    Įvažiuojam į Rusiją. Stotyse vaikščioja moterys, traukinių keleiviams parduoda obuolius, pomidorus, arbūzus. Esu giliai įsitikinęs, kad jos ir dabar vaikščioja, ir taip darys visada.



    Kitos dienos vakarą privažiuojam Juodąją jūrą. Kadangi čia geležinkelis vienpusis, traukinys sustoja kiekvienoje tarpustotėje, kad praleistų priešpriešiais važiuojantįjį.
    Laiko daug, galima išlipti, pasigrožėti, nusimaudyti šiltoje jūroje (gilu iškart), pasliūkinėti po akmenuotą pakrantę. Kiti nespėja į pajudėjusį traukinį, bet nesijaudina, nes žino, kad Sočį pasieks kitu traukiniu.
    Žiūrinčiųjų į jūrą veiduose optimizmas bei pasigėrėjimas. Šią nuotrauką galima dėti į bet kurį tarybinį plakatą.



    Sočis. Gražus miestas. Tarybinių pensininkų svajonė. Pasivaikščiojam mozaikomis grįstais šaligatviais, palmėmis apsodintomis gatvėmis, dar kartą nusimaudom šiltoje jūroje. Taupydamas brangius Orwochrom kadrus nupyškinu tik dainuojantį fontaną.



    Stotyje nėra vietos, pasitiesę miegmaišius pernakvojam po atviru dangumi priešais stoties tualetus.
    Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.10, 00:28.

    #2
    Kitą rytą elektriniu traukiniu pasiekiam Suchumį. Autobusų stotyje nusiperkam bilietus į kalnus, sėdam į nedidelį autobusiuką.
    Suchumio turgaus vaizdas.



    Abchazija su visu Suchumiu 1990 m. paskelbė "nepriklausomybę". Įsiplieskė konfliktas tarp gruzinų ir abchazų. "Taiką" palaikyti padėjo Rusija, ir 1993 m. rudenį gruzinai buvo ištumti. Žuvo ir nekaltų žmonių, gruzinams ten neliko vietos.

    Keletas faktų iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Abchazija:

    "1993 metais buvo 516 600 gyventojų, bet karo metu apie 200 000 gruzinų pabėgo į Gruziją. Miesto gyventojų 48 % (1998). Iki karo gyveno 46% gruzinų, 18% abchazų, 16% rusų ir ukrainiečių, 15% armėnų. Po karo apie 45 % gyventojų – abchazai."

    Tik rytinę Abhazijos dalį (Kodori upės slėnį) iki šiol kontroliuoja Gruzija.

    Kažkur į tą pusę 1985 metais važiuojame ir mes.

    Kažkoks kaimelis pakeliui į kalnus. Parduotuvė, deglos kiaulės knisa kelią (panašių vaizdų mūsų laikais galima matyti ir Baltarusijoje).



    Autobusiuko vairuotojas virtuozas. Kažkurioj kryžkelėj sustoja ir pareiškia: kol nesumesim už sunkų bagažą po kelis papildomus rublius, nejudės iš vietos. Aišku, sumetam.
    Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.04, 23:38.

    Comment


      #3
      Labai įdomu, nekantriai laukiu tęsinio
      Mano galerija Flickr'yje

      Comment


        #4
        Parašė Mantas Rodyti pranešimą
        Labai įdomu, nekantriai laukiu tęsinio
        Ir aš. Ir aš.
        Kaip po dykumą blaškiausi

        Comment


          #5
          Jei galima ir aš prisijungsiu prie laukiančiųjų

          Kadrai tikrai šaunūs, o dar tas orwochromo spalvų žaismas ... negaliu

          Beje iš karto į galvą šauna "Drasiųjų keliai" bei tėvų ir giminių pasakojimai apie studentiškas keliones po visą buvusią TSRS.


          P.S. su kokiu sovietiniu foto-stebuklu fotografuota ?
          Paskutinis taisė tricky_kid; 2007.09.04, 01:40.
          Propoganda ir penas mintims >>>

          Idėjos, mokslo pasiekimai ir įdomybės
          www.ted.com

          Comment


            #6
            Ačiū už atsiliepimus!

            Neatsimenu, su kokiu aparatu fotografavau. 1 iš 2: arba nuosavas Smena 8M (tų laikų pigiena, kur viską reikdavo iš akies nustatyti: atstumą, apšvietimą ir t.t., plius persukus juostelę -kaip šautuve - dar reikėdavo atlaužti užraktą), arba skolintas Zenitas (sunkus, bet veidrodinis; nors buvo eksponometras, apšvietimas/ išlaikymas vis tiek maždaug iš akies nustatomas).

            Taigi autobusiukas iš Suchumio vežė į rytus, kol privežė Gvandros kaimelį prie Gvandros upės. Ten pernakvojom, o rytą saulė nušvietė kalnus.



            Dauguma žvalgėsi aukštyn, bet iš veidų matyti: hoho, tai bent įkliuvom.



            Šaunūs gruzinai (o gal abchazai?) su tokiu sunkiu sunkvežimiu "Ural" pametėjo dar kilometru aukščiau. Tas kelias buvo ne šiaip kelias, o tokia kalne nulyginta atbraila, per kurią tekėjo upeliai. Važiuot smagu, bet nejauku.



            Šaunieji gruzinai (ar abchazai).



            Mergaitės kaupia jėgas popietinei kelionei.



            Vaizdai smagūs. Kelias, kuriuo važiavome, tolsta snieguotais šlaitais link Kluchoros perėjos.

            Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.04, 23:40.

            Comment


              #7
              Nežmoniškai kepina saulė, bet gaivina sniegas ir pro jį tekantis upelis.





              Dar viena atrakcija - krioklys. Visi prie jo pozuoja.





              Upeliukas išgraužęs akmenyje griovelius.



              Tokių upokšnių pilna.



              Tai buvo pirma ir paskutinė diena, kai drąsiai deginausi.
              Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.05, 22:48.

              Comment


                #8
                Užburiantys vaizdai ir ypač spalvos !

                Pažiūrėjus i fotkes spėju, kad su smena vis dėlto fotkinta, nes kiek dabar fotografuoju su zenka ir smena, tai zenkai su Helios 44 toli grazu iki smenos vaizdu spalvingumo ir kontrasto ... Aišku visko gali būti, kad dar naujas Helios panašiai paišė, o stiklas per laiką papuvo, bet abejoju tokiu variantu
                Propoganda ir penas mintims >>>

                Idėjos, mokslo pasiekimai ir įdomybės
                www.ted.com

                Comment


                  #9
                  Pradedame kopti į Nacharą. Aplink dešimtys upeliukų.



                  Pirmoji kliūtis. Tokią geriausia peršokti, bet su 20 kg kuprinėmis daug neprišokinėsi.



                  Aukštos įtampos stulpai lyg žaisliukai.



                  Saldus poilsis ant vėsių akmenų.



                  Mūsų vadas Rimas kažką ruošiasi fotografuoti, mergaitė tarp akmenų ieško vandens. Nacharos perėja aukštai kairėje pusėje.



                  Keista, kaip tokios traktoriaus priekabos konstrukcijos atsidūrė beveik trijų kilometrų aukštyje.

                  Comment


                    #10
                    Nacharos perėją (2885 m) pasiekėme jau sutemus. Pirmą kartą pamačiau tikrą Paukščių taką - dešimt kartų ryškesnį nei Lietuvoje rugpjūčio naktį.

                    Perėjos nugara (aikštelė) buvo nedidelė, ties bedugnės kraštu turėjo sutilpti, berods, trys ar keturios palapinės.

                    Tik rytą pamatėme tikrą perėjos vaizdą.



                    Smalsaudamas Google į vaizdų paiešką rusiškai įrašau žodį Nahar, ir šis išmetė tokį dabartinį Nacharos perėjos vaizdelį.

                    Čia baigėsi spalvota juostelė. Toliau ėjo juodai balta, vėliau ir vėl spalvota. Nespalvotų vaizdų (nesilaikydamas chronologijos) įdėsiu vėliau.
                    Tik štai kaip atrodė Nacharos perėja iš kitos pusės.



                    Ak, smagu užpakaliu nučiuožti nuo sniegyno!!! Su vėjeliu, rugpjūčio mėnesį!

                    Pratęsiu kitą kartą

                    Comment


                      #11
                      Ačiū, Edmai!
                      Lauksiu ir aš.
                      Labai įdomus pasakojimas, įdomios vietos, spalvos...

                      Ir visais laikais įspūdingo grožio lietuvaitės

                      Comment


                        #12
                        Dar kartą ačiū už atsiliepimus!

                        Galiu tik pridurti, kad daug ko nepamenu, matau tik pavadinimus ant skaidrių rėmelių, šiek tiek atgaminu iš atminties. Ten figūruoja tokie kalnų, perėjų ir kaimų pavadinimai, kaip Džalpakolas, Beliajevas, Dolomitai, Narzano šaltiniai, Churzukas.
                        Todėl per Google paiešką patikrinau, ar tokie pavadinimai iš tikrųjų yra.

                        Beje, Nacharos perėja - tai riba tarp Gruzijos (iš kur atėjome) ir Rusijos (kur nusileidome), todėl prie temos pavadinimo galima pridėti santrumpas (GE, RU). Vėliau, jei atsirastų su Kaukazu susijusių, pvz., armėniškų nuotraukų, tai būtų galima pataisyti.

                        Dabar puslapį papildysiu keliomis skaidrėmis iš Džalpakolo perėjos (3400 m), į kurią paskutinius šimtus metrų ėjome kuprines palikę ant vienos uolos, tik pasiėmę puodukus, šaukštus ir kondensuoto pieno. Kelias į šią perėją - labai siaura atbraila, kuprinės būtų nereikalingas ir pavojingas daiktas. O puodelius nešėmės, kad iš sniego ir kondensuoto pieno pasidarytumėme skanių ledų. Tai buvo skaniausi ledai, kuriuos esu valgęs





                        Po šitokių ledų beliko tik apsilaižyti



                        Berods, tai panorama nuo Džalpakolo perėjos. Kažkur į tą pusę Elbrusas (5642 m, nors jo čia, atrodo, nematyti, turi būti visas snieguotas)



                        Kur buvo mano galva, per kelionę apskritai padariau tik porą spalvotų panoraminių kadrų! Jei tada turėčiau skaitmeninį aparatą...
                        Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.06, 22:51.

                        Comment


                          #13
                          Padrybsoti ant akmenų - pati geriausia būsena, kurią galima patirti lipant aukštyn.



                          Bet mūsų naujokų, pirmąkart kopiančių į tikrus kalnus, laukė vienas išbandymas. Tai įvyko, kai lipome į Beliajevo perėją - aukščiausią mūsų kelionės tašką (3480 m). Likus keliems šimtams metrų iki perėjos, buvo liepta nusiauti batus. Vadas Rimas ėmėsi atsakingos užduoties - su lavinine virve ėmė rišti visiems dalyviams naujokams kojas, visai kaip senoviškame vaikų darželyje.



                          Bepigu krizenti, kai pats apsiavęs



                          Pasiruošę?



                          Visas džiaugsmas ir esmė, kad keliolikos pusiau basų žmonių, surištų viena virve, grupei kojas reikia kilnoti sinchroniškai, kitaip nepaeisi.





                          Siaube, kaip viršūnė dar toli!







                          Pagaliau! Prasideda krikštynos. Visi klaupiasi, kartoja kalnų keliautojo priesaiką, bučiuoja kirtiklį, atlieka kitus ritualus.

                          Laimė veiduose neišgalvota.





                          Bei tai, kad kalnuose per daug džiaugtis ir atvirai reikšti emocijas nevalia, parodė nusileidimas nuo šios perėjos. Jis buvo toks status, kad reikėjo tiesiog įsisiurbti į akmenis. Vienas iš jų (glėbio dydžio) atitrūko ir nusirito apačion, vos neužkabindamas tos skaidrėje kairėje besišypsančios mergaitės. Dar iki šiol jaučiu šiurpulį ir sąžinės graužimą. Ačiū Dievui, viskas baigėsi tik dideliu išgąsčiu.
                          Tęsinys kitą kartą
                          Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.06, 23:24.

                          Comment


                            #14
                            Ačiū Edmai. Fantastiški vaizdai ir nuotraukos. Tarsi žiūrėtum seną, gerą filmą.
                            Nekantriai laukiu tęsinio.

                            Comment


                              #15
                              Fantastika !
                              .

                              Comment


                                #16
                                Neįtikėtinai šiltas reportažas
                                Ypač smagios naujokų krikštynų nuotraukos.
                                Dėkui ir laukiame daugiau.

                                Comment


                                  #17
                                  Parašė Edmas Rodyti pranešimą
                                  Nacharos perėją (2885 m) pasiekėme jau sutemus. (...) Perėjos nugara (aikštelė) buvo nedidelė, ties bedugnės kraštu turėjo sutilpti, berods, trys ar keturios palapinės. Tik rytą pamatėme tikrą perėjos vaizdą.
                                  http://i8.photobucket.com/albums/a16...zas85_0029.jpg

                                  Smalsaudamas Google į vaizdų paiešką rusiškai įrašau žodį Nahar, ir šis išmetė tokį dabartinį Nacharos perėjos vaizdelį.
                                  Pažiūrėjau tą nuorodą.

                                  Tavo kadrų vertė išauga dešimteriopai

                                  Comment


                                    #18
                                    Nuoširdus ačiū visiems atsiliepusiems!

                                    Spalvotos skaidrės beveik išsibaigė (jas paliksiu pabaigai), todėl parodysiu nespalvotų nuotraukų. Jų kokybė stačiai apgailėtina. Ko norėt, rankų darbas, juotelė beryškinant susibraižė, be to, prieš Sovietų sąjungos griūtį kažkoks krizinis foto popierius ir "lievas" fiksažas pasitaikė.
                                    Apmaudžiausia tai, kad spalvotos juostelės nebuvo būtent ten, kur vėrėsi spalvočiausi peizažai, žydriausi ežerai, raudoniausi ar geltoniausi mineralinių vandenų akmenys.

                                    Lipant į pietinę Dolomitų perėją (3350 m).



                                    Ši perėja neprastai graži tuo, kad nuo jos atsiveria trys ežeriukai, kiekvienas jų savaip nuspalvintas (berods, gelsvas, žalsvas ir melsvas).



                                    Jų spalvos (pagal caucatalog.narod.ru/base/cau_3049_ot.jpg) atrodo maždaug taip.



                                    Pietų metas Dolomituose.

                                    Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.09, 23:33.

                                    Comment


                                      #19
                                      Šiek tiek vandens gėrimo scenų. Gertuvėlės kažkaip stebuklingu būtu greit išsibaigdavo. Atsiminkime, kad talpių 1,5 litro plastmasinių butelių (bambalių) tada dar niekas akyse nebuvo regėjęs, o ir 1990 m. jie dar buvo tikras stebuklas.







                                      Viename kalnų namelyje paragavome airano - rauginto pieno gėrimo, panašaus į kefyrą. Jis buvo švelnus kaip šilkas.

                                      Airaną gėrėme taip.





                                      Ypač įsiminė mineralinio vandens - narzano - gėrimas. Deja, nuotraukų nėra. Ten, vienoje tarpukalnėje, tryško kūdros dydžio šaltiniai, o akmenys aplink nusidažę ryškiausiomis (lietuvių tautinėmis) spalvomis. Kai kurie šaltiniai buvo gazuoti. Išroškę gėrėme ne rieškučiomis, o pasilenkę ir įkišę galvas. Buvo juokų, mat kai kas begerdamas ir įkrito.

                                      Comment


                                        #20
                                        Kalnų namelių pagal Alpių standartus nameliais nepavadinsi, užtat ten gyvena išdidžių kalniečių tautelės.

                                        Namelis (darkart atsiprašau už kokybę).



                                        Kalniečiai.





                                        Pagrindinis moterų užsiėmimas - verpti vilnonius siūlus ir megzti mocherinius megztukus.



                                        Užklydėliai kartais kažką ir nuperka.





                                        Moteris visiems leido pajodinėti tikru žirgu.



                                        Viename slėnyje įsigijome draugą.



                                        Ilgai jūsų nebekankinsiu ir kitąkart kelionę pabaigsiu
                                        Paskutinis taisė Edmas; 2007.09.10, 00:24.

                                        Comment

                                        Working...
                                        X