Katauskių dvaras arba Katauskynė dabartinį pavadinimą gavo nuo savininkų Kotovskių jau 1584 m. – tų metų Raseinių žemės teismo knygose dvarininku įvardintas Stanislovas Kotovskis. Šiam žmogui šeimos medis „nesuvešėjo“: dukra paskendo Dubysoje, sūnus Andrejus negrįžo iš karo su turkais, o kitas sūnus Kristupas krito nuo kazokų ginklo. Manoma, kad vis tik iki XIX a. Katauskiai išsaugojo savo rankose šį ūkį. 1870 m. Katauskių dvarą su 29 žmonėmis ir 15 sklypų valdė Raseinių apskrities teismo pirmininkas Viktorinas Koreva, kuriam priklausė 288,5 dešimtinės naudingos žemės, 0,5 dešimtinės vadinamosios nenaudingos žemės bei 40 dešimtinės miško. Vėliau Katauskių dvarą perėmė jo sūnus, atsargos generolas leitenantas Jaroslavas Koreva. Jis 1881 m. turėjo keltą, keliantį per Dubysą. Dvarininkui taip pat priklausė vandens malūnas ir Kušeliškės karčiama. Tuomet jau stovėjo mediniai vienaaukščiai rūmai su dviem mansardomis.
1907 rudenį Henrikas Koreva už 17 000 rublių pardavė Katauskių dvarą Stanislovui ir Antaninai Korzonams. Kiti šaltiniai teigia, kad Janina Korevienė dalį žemės išsaugojo. Korzonams sunkiai sekėsi atgaivinti apleistą ūkį ir jie 1910 m. kreipėsi paskolos į Vilniaus žemės banką ir dėl to sutiko įkeisti dvarą; deja, bankas nuolat atsisakydavo padėti. Nepriklausomybės pradžioje Katauskynę valdė ir du broliai – Pranas bei Jonas Korzonai, turėję 87 ha žemės. 1923 m. Katauskių dvare buvo vienas ūkis su 61 gyventoju. 1926 metais Raseinių apskrities žemės reformos komisija nusprendė reformos reikalams paimti iš Katauskių dvaro 263 ha. Tuomet dvare buvo vienas gyvenamasis namas (rūmai), trys kumetynai, du kiaulininkai, penkios daržinės, tvartas, rūsys ir kalvė. Abiems Korzonams palikta po 80 ha, o dar dalį žemės buvo leista parduoti. 1941 metais sovietai į Sibirą išvežė Praną Korzoną ir jo keturiolikametį sūnų Mečiumi. Jonui Korzonui pavyko pabėgti į Kauną, kur netrukus ir mirė.
Teišliko tik keli ūkiniai pastatai ir koplyčia, o gyvenamasis pastatas (rūmai) buvo sunaikinti „brandžiu“ sovietmečiu.
Kauno gubernijos statistikos komiteto suvestinėje tvirtinama, kad Katauskių koplyčią 1890 m. pastatė bajoras Koreva, tačiau Telšių vyskupijos archyvuose teigiama, kad ji statyta 1770 m. Matyt, čia kalbama apie senesniąją, dabar jau neišlikusią, šventyklą. Kai kas pateikia ir 1835 m. datą. Projekto autorius – nežinomas. Koplyčios kriptoje ilsisi: Viktorinas Koreva, jo žmona Benedikta Januševič – Korevienė, jų sūnus, caro armijos atsargos generolas leitenantas Jaroslavas Ferdinandas Koreva (gim. 1832-12-22), Jaroslavo ir Kamilos sūnus Henrikas (1863-10-03 – 1910-07-05), dvarininkų Korzonų 10 – 12 metų sūnus. Kiti palaikai liko neatpažinti. 2008 m. kaimo bendruomenė ėmėsi koplyčios atnaujinimo darbų. Iš purvo pliurės duobėse po koplytėlės pamatais teko surankioti kaulelius, sudėti juos gražiai į karstus, o po to atliko būtiniausiaus restauracinius darbus.
1907 rudenį Henrikas Koreva už 17 000 rublių pardavė Katauskių dvarą Stanislovui ir Antaninai Korzonams. Kiti šaltiniai teigia, kad Janina Korevienė dalį žemės išsaugojo. Korzonams sunkiai sekėsi atgaivinti apleistą ūkį ir jie 1910 m. kreipėsi paskolos į Vilniaus žemės banką ir dėl to sutiko įkeisti dvarą; deja, bankas nuolat atsisakydavo padėti. Nepriklausomybės pradžioje Katauskynę valdė ir du broliai – Pranas bei Jonas Korzonai, turėję 87 ha žemės. 1923 m. Katauskių dvare buvo vienas ūkis su 61 gyventoju. 1926 metais Raseinių apskrities žemės reformos komisija nusprendė reformos reikalams paimti iš Katauskių dvaro 263 ha. Tuomet dvare buvo vienas gyvenamasis namas (rūmai), trys kumetynai, du kiaulininkai, penkios daržinės, tvartas, rūsys ir kalvė. Abiems Korzonams palikta po 80 ha, o dar dalį žemės buvo leista parduoti. 1941 metais sovietai į Sibirą išvežė Praną Korzoną ir jo keturiolikametį sūnų Mečiumi. Jonui Korzonui pavyko pabėgti į Kauną, kur netrukus ir mirė.
Teišliko tik keli ūkiniai pastatai ir koplyčia, o gyvenamasis pastatas (rūmai) buvo sunaikinti „brandžiu“ sovietmečiu.
Kauno gubernijos statistikos komiteto suvestinėje tvirtinama, kad Katauskių koplyčią 1890 m. pastatė bajoras Koreva, tačiau Telšių vyskupijos archyvuose teigiama, kad ji statyta 1770 m. Matyt, čia kalbama apie senesniąją, dabar jau neišlikusią, šventyklą. Kai kas pateikia ir 1835 m. datą. Projekto autorius – nežinomas. Koplyčios kriptoje ilsisi: Viktorinas Koreva, jo žmona Benedikta Januševič – Korevienė, jų sūnus, caro armijos atsargos generolas leitenantas Jaroslavas Ferdinandas Koreva (gim. 1832-12-22), Jaroslavo ir Kamilos sūnus Henrikas (1863-10-03 – 1910-07-05), dvarininkų Korzonų 10 – 12 metų sūnus. Kiti palaikai liko neatpažinti. 2008 m. kaimo bendruomenė ėmėsi koplyčios atnaujinimo darbų. Iš purvo pliurės duobėse po koplytėlės pamatais teko surankioti kaulelius, sudėti juos gražiai į karstus, o po to atliko būtiniausiaus restauracinius darbus.
Comment