[LDK] Antkapiniai paminklai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

[laimutis]

Naujų architektūrinių antkapių tipui priklauso skulptūriniu biustu papuoštas Teodoros Kristinos Tarnovskos - Sapiegienės paminklas, XVII a. šešto dešimtmečio viduryje įrengtas LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos. 3,2 m pločio ir beveik 5,5 m aukščio antkapis įrengtas dešinėje Šv. Mykolo bažnyčios pusėje greta ten stovėjusio šoninio altoriaus. Paminklas baroko stiliaus, labai gerai išlikęs. Šis Vilniaus paminklas kurį sukūrė Giovanni Francesco Rossi ir Giovanni Battista Gisleni, priklauso XVI a. Italijoje plitusių kūrinių tipui, tiesiogiai siejamam su antikinėmis Romos portretinėmis stelomis. Centrinėje paminklo dalyje įkomponuotas portretinis biustas iškaltas iš balto marmuro.

Teodoros Sapiegienės antkapis Šv. Mykolo bažnyčioje 1937 m. Janas Bulhakas



Antkapio detalė

[laimutis]

Lietuvoje išliko vienintelis portalinis antkapis Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje skirtas Jonui Stanislovui Sapiegai (m.1635). Paminklą užsakė jaunesnysis brolis, dvaro maršalka Kazimieras Leonas Sapiega. XVII a. tokie paminklai dar labai reti Šiaurės ir Vidurio Europos kraštuose. Tai pats ankstyviausias tokio tipo antkapis buvusios Respublikos teritorijoje. Antkapis puošniai įrėmina duris, jungiančias bažnyčią su zakristija. Architektūrinė dalis iškalta iš rusvo bei juodo marmuro, virš durų įkomponuota didžiulė memorialinė plokštė. Virš jos iškilęs puošnus sarkofagas kaip arkinės nišos su mirusiojo skulptūra pagrindas. Mirusiojo biustas neišliko. XX a.pradžioje buvo pavogta, vėliau rasta Paryžiaus antikvariate, antrą kart pavogta sovietmečiu uždarius bažnyčią. Jau prieš karą biustas buvo patyręs smulkesnių sužalojimų. Šio paminklo meistro reikėtų ieškoti Italijoje, ten tokie antkapiai pirmiausiai pasirodė.
Antras portalinis antkapis minimas Vilniaus katedroje virš Vyskupų koplyčios durų, jį matyt sutraiškė 1769 m. griuvęs bokštas.

Jono Stanislovo Sapiegos antkapis. Vilnius, Šv.Mykolo bažnyčia, nuotrauka prieš pavagiant skulptūrą




www.radzima.org

[laimutis]

Vilniaus katedroje buvo numatyta įrengti dar vieną antkapį su pusfiguriu mirusiojo atvaizdu. Dešinėje navoje greta Vyskupų koplyčios nišoje įstatyta bronzinė senyvo Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus (m.1656) skulptūra. Ją sukūrė Giovanni Francesco Rossi apie 1651-1652 m. spėta pagaminti tik skulptūrinę Tiškevičiaus antkapio dalį. Architektūrinė dalis nebuvo pastatyta, ją projektavo Giovanni Battista Gisleni, sutrūkdė prasidėjęs karas su Maskva. Skulptūra buvo nuvežta į Verkių rūmus ir tik 1666 m. kanauninkas Tomas Girskis ją katedroje pastatė kaip antkapį. 1762 m. antkapis įgavo dabartinę išvaizdą, kurią jam suteikė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius, bet taip ir negavusį numatytos architektūrinės dalies.

Vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapis Vilniaus katedroje 1937 m. Janas Bulhakas



Giovanni Francesco Rossi. Jurgio Tiškevičiaus biustas. Vilniaus katedra



Giovanni Battista Gisleni. Jurgio Tiškevičiaus antkapio architektūrinės dalies projektas

[laimutis]

Be įspūdingų antkapinių XVII a. paminklų su apvaliosiomis skulptūromis, pusfigūrėmis ar biustais, Lietuvos dailėje plito kuklesnis antkapių tipas su klūpančių žmonių reljefais.
Seniausioje išlikusioje epitafijoje, kurioje apsiribojama religiniais motyvais, įvedamas Nukryžiuotojo reljefas. Tai pasiturinčio Vilniaus miestiečio Andriejaus Galvelės epitafijos plokštė, tikriausiai nukalta XVI-XVII a. sanduroje. Ji 95 cm pločio ir 125 cm aukščio Vilniaus Dominikonų bažnyčios vienuolyno galerijoje. Reljefinį Nukryžiuotąjį centrinėje, kiek įgilintoje plokštės dalyje iš trijų pusių supa platus ornamentinis bordiuras. Apačioje kuklus lotyniškas įrašas, kryžiaus apačioje vietoj klūpančių figūrų Galvelės šeimos ženklas simbolizuojantis mirusiojo asmenį.

Andriejaus Galvelės epitafija. Vilnius, Šventosios Dvasios bažnyčios galerija



A. Galvalio memorialinė lenta Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje. Jurgio Hopeno fotografija XX a. 4 deš.



www.epaveldas.lt

A. Galvalio memorialinė lenta Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje. Jurgio Hopeno fotografija XX a. 4 deš.

[laimutis]

Panašiai komponuota plokštė Myriaus (Baltarusija) bažnyčioje, ji skirta 1625 m.rugsėjo 25 d. mirusioms (žuvusioms) seserims Kotrynai ir Apolonijai Cacaitėms, įrengė jų motina. 74x51 cm rusvai violetinė plokštė suskaidyta į dvi dalis. Didesnėje dalyje įkomponuotas trumpas memorialinis įrašas su herbu apačioje. Viršuje Nukryžiavimo scena ir stovinčia Sopulingąją bei šv. Jonu apibus jos.

Kotrynos ir Apolonijos Cacaičių epitafija. Myriaus bažnyčia

[laimutis]

Gerokai puošnesnė apie tą patį laiką įrengta Musninkų bažnyčios plokštė - epitafija, įmūryta statinio išorėje. Plokštės viršuje įkomponuotas herbinis skydas be giminės ženklo, apatinėje dalyje iškaltas Nukryžiuotasis, kuriam meldžiasi labai apibendrinta kiek stambesniu masteliu pavaizduota Sopulingoji ir šv. Jonas, klūpantys sudėtomis rankomis. Apibus šios grupės išdėstytas maldos Išganytojui tekstas.

Nežinomo asmens epitafija. Musninkų bažnyčia



Nuotrauka iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Daug populiaresni buvo antkapiai su klūpančiomis mirusiujų figūromis, nors ir su išryškintais religiniais motyvais, bet įgalinančias parodyti ir patį velionį.
Seniausias, veikiausiai pačioje XVI a. pabaigoje sukurtas Mikolajaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549-1616) antkapis su klūpančia figūra įrengtas Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios transepto šiaurinėje dalyje, paverstoje Radvilų mauzoliejumi.
Radvilos paminklas turi kuklų, esketiškai griežtą architektūrinį įrėminimą. Tai veik 3,4 m aukščio ir 1,9 m pločio piliastrų rėminama edikula su žemu trikampiu frontonu. Cokolinėje dalyje įkomponuotas memorialinis įrašas, o viršuje - reljefinis mirusiojo atvaizdas. Vietoje įprastų ankapinėje skulptūroje šarvų, Našlaitėlis vilki piligrimo drabužiais, primenančiais jo kelionę į Šventąją Žemę.

Mikolajaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio antkapis. Nesvyžius, Dievo Kūno bažnyčia



Antakapio fragmentas

[laimutis]

Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje kairėje altoriaus pusėje įrengtas analogiškos formos toks pat griežtas Radvilos Našlaitėlio žmonos Elzbietos Eufemijos Višnioveckytės (m.1596) antkapis, praeityje veikiausiai buvo papuoštas panašiai sukomponuota klūpančios moters figūra, deja, šiaip gana gerai išlikusiame antkapyje vos galima įžiūrėti buvusio metalo reljefo pėdsakus, kaip spėjama mirusiosios figūra buvo pagaminta iš metalo, matyt, sidabro. Reljefas galėjo dingti jau XVII a. viduryje, kaip žinoma jo XIX a. nebebuvo. Čia panaudotas efektingas akmens ir metalo derinys antkapiuose plačiau nepaplito dėl ypatingo medžiagos brangumo.

Elzbietos Eufemijos Višnioveckytės - Radvilienės antkapis. Nesvyžius, Dievo Kūno bažnyčia



Nuotrauka iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Vilniuje išlikusi tik viena XVII a. antrame ketvirtyje sukurta epitafija su klūpančiomis figūromis. Tai itin kukli plokštė Vilniaus pirklio Povilo Noskiečio (m.1625) atminimui, Bernardinų bažnyčioje įrengta jo našlės Kotrynos rūpesčiu. Įprastą reljefą čia pakeitė grafiškas piešinys, lygioje plokštumoje nužymėtas įgilinta kontūrine linija. Aplink Nukryžiuotojį klūpo nuosekliai mažėjančios šeimos narių figūros, visos jos pavaizduotos itin schemiškai. Apatinę paminklo dalį užima memorialinis įrašas.

Povilo Noskiečio epitafija.Vilnius,Bernardinų bažnyčia

[laimutis]

Keliolika metų vėliau Videniškių bažnyčioje atsirado dvi vienodai sukomponuotos reljefinės plokštės su klūpančiomis figūromis. Tai vienalaikiai to paties dailininko kūriniai. Siaurus pailgus stačiakampius reljefus be jokio architektūrinio įrėminimo apačioje pratęsia memorialinės lentos.
Pirmoji šventovės kairėje pusėje skirta bažnyčios fundatoriaus kunigaikščio Martyno Marcelijaus Giedraičio (m.1621) atminimui. Kaip skelbiama įraše, atminimo lentą 1639 m. įrengė Videniškių atgailos regulinių kanauninkų vienuolyno viršininkas Ipolitas Žepnickis. Plokštė 151X80 dydžio, joje įkomponuotas reljefas vaizduojantis klūpantis didikas, šalia kojų guli atskleista knyga ir valdžią simbolizuojanti buožė. Dešinėje peizažo fone įkomponuotas Nukryžiuotasis, papėdėje gulinti kaukolė ir sukryžiuoti kaulai, tolumoje bažnyčios siluetas. Didikas dėvi ne didikų įprastus šarvus, bet laisvą drabužį.

Martynas Marcelijus Giedraitis



Martyno Marcelijaus Giedraičio epitafija. Videniškių bažnyčia

[laimutis]

Antrame reljefe pasigendama memorialinio įrašo, paaiškinančio, kam skirta ši epitafija. Vietoj jos iš akmens iškalta trumpa psalmės ištrauka. Analogiškai komponuotoje, kiek siauresnėje (150X77) kito tono plokštėje matyti priešais kryžių klūpančio dvasininko figūra. Giedraičio epitafiją įrengęs Ipolitas Žepnickis turėjo užsakyti ir antrą plokštę, veikiausiai vaizduojantį patį Videniškių vienuolyno viršininką. Prieš pat savo mirtį 1640 m. Ipolitas Žepnickis kartu bus įamžinęs antrame reljefe ir savo atminimą. Nežinia, kas Žepnickio pavedimu pagamino abi Videniškių bažnyčios plokštes.

Ipolito Žepnickio epitafija. Videniškių bažnyčia



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Lietuvoje ne itin dažnos klūpančios figūros vaizduotos ne tik kukliose plokštinėse epitafijose, bet retkarčiais ir stambesniuose kūriniuose.
Originaliausią antkapinį paminklą su tokiomis figūromis Naugarduko parapinėje bažnyčioje įrengė 1643 m. Naugarduko kaštelionas Jonas Rudamina Dusetiškis savo pusbroliui Jurgiui, 1621 m. žuvusiam ties Chotynu kartu su bendražygiais: Velička, Tališevskiu, Bykovskiu, Čudovskiu, Mogilnickiu, Vaina, Tiškevičiumi ir bei Osipovskiu ir kartu įsiamžino pats. Neįprastą antkapio kompoziciją lėmė tai, kad jis skirtas ne vienam asmeniui ar vienai šeimai, o visai grupei karių, kritusių mūšyje su turkais.
Šios rūšies kūriniams būdingo krucifikso pakeitimą Dievo Motinos reljefu sąlygojo ypatingas fundatoriaus pamaldumas Švč.Mergelei. Per rusų antplūdi XVII a.viduryje paminklas nemažai nukentėjo. Reljefe išsiskiria devyni puslankiu klūpantys kariai nukirstomis galvomis ir trykštančiu iš kaklo krauju. Kitaip nei maksimaliai apibendrinti trafaretiniai klūpantys kariai gulintys turkai vaizduojami sudėtingomis pozomis.

Jono Rudaminos antkapis. Naugardukas, Kristaus Atsimainymo bažnyčia



Antkapio fragmentas

[laimutis]

Kiek neįprastas Lietuvai yra antkapis su klūpančiomis apvaliosios skulptūros figūromis, išlikęs dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Tai 1621 m. mirusio Vitebsko kašteliono Mikalojaus Volskio ir dviem metais vėliau mirusios jo žmonos Barboros Vainaitės paminklas, jų sūnaus Kazimiero įrengtas tėvo funduotoje Kramianicos bažnyčioje. Paminklas iš rudo violetinio marmuro su išplėtota architektūrine dalimi ir žemu cokoliu kurioje dominuoja arka, o virš jų iškylantis frontonas su dviem herbiniais skydais. Centrinėje nišoje vienas prieš kitą klūpantys sutuoktiniai maldai sudėtomis rankomis. Apskritagalvis Volskis su išskustoje galvoje virš kaktos paliktu plaukų kuokštu traktuojamas portretiškai, tai patvirtina išlikęs tapytas jo atvaizdas. Barboros grubokų bruožų veidui su plačia nosimi ir storokomis lūpomis trūksta subtilumo, o maldai sudėtos jos rankos nukaltos daug prasčiau negu vyro. Antkapį kadaise puošė smiltainio figūros, viena jų Šv. Barboros tebėra kairėje nišoje. Paminklą vainikavo dailus prisikėlęs Kristus, iškilęs virš šeimos herbo. Cokolinį paminklo dalį užima įrėminti memorialiniai įrašai.

Mikalojaus Volskio ir Barboros Vainaitės - Volskienės antkapis. Kramianicos bažnyčia.



Mikalojus Volskis



Antkapio fragmentas



Nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

XVII a. pasirodė ligi tol neįprastas antkapinio paminklo tipas. Tai skulptūrinė epitafija su tapytu mirusiojo portretu, toliau plitusi XVIII a.
Seniausia tokia epitafija skirta Jonui Kernovskiui (m.1632) Naugarduko parapinėje bažnyčioje. Išliko tik visiškai lygi plokštė su memorialiniu įrašu ir nuo jo atsiskyręs viršus kuriame turėjo būti ant skardos tapytas portretas.

[laimutis]

Kiek vėlesnė epitafija skirta Jonui Kazimierui Bžostovskiui (m.1648), gyvenusiam vos 28-erius metus, palaidotas prie anksčiau mirusios žmonos Veliuonos bažnyčioje. Antkapį užsakė vyresnysis brolis Kiprijonas Lietuvos referendorius, apie 1650 -1657 metus. XVIII a. pabaigoje antkapis paverstas altoriumi., buvo pašalintas mirusiojo tapytas atvaizdas, religiniu paveikslu uždengta memorialinė plokštė, tai pat pristatyta apatinė altorinė dalis visai pakeitė paminklą.
1,3 m pločio ir 2,5 m aukščio siekianti epitafija pagaminta iš rausvo gysloto marmuro ir juodo Dembniko akmens, o šviesi figūrinė skulptūra pagyvino jos koloritą. Viršutinio anstatėlio centre įkomponuotas ovalios formos Bžostovskio portretas. Antkapio apačią, kurią dabar dengia altoriaus dalis, sudarė plokščia konsolė. Čia turėjo būti herbas, kurio dabar nebėra.

Jono Kazimiero Bžostovskio epitafija. Veliuonos bažnyčia



Epitafijos fragmentas



Nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Apie tą patį laiką Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje atsirado Adomui Freitagui (m.1650) skirtas kūrinys. Tai plačiai Europoje išgarsėjęs karo inžinierius knygos Architekura militaris nova et aucta autorius, ilgus metus praleidęs LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos tarnyboje. Epitafijoje pabrėžiama Freitago profesinė mokslinė veikla, galėjo būti įrengta jam dar tebegyvenant ar net jo pačio projektuota. Paminklas 1,9 m pločio ir 2,5 m aukščio iš pilksvo smiltainio nepriklauso prie itin vertingų dailės kūrinių, tačiau originalia menine sandara išsiskiria iš gausių šios rūšies objektų.
Viršutinėje dalyje kvadrate įkomponuotas reljefinis tvirtovės planas su keturiais bastionais kampuose, primenantis pagrindinę Freitago specialybę. Šis planas savitai įrėmina ovalų Antrojo pasaulinio karo metais dingusį mirusiojo portretą. Portreto apačioje nukalta kaukolė sukryžiuotais kaulais. Apatinėje dalyje išsiskiria Freitago herbas papuoštas tankiu lanksčiu įmantriu linijų ornamentu.

Adomo Freitago epitafija. Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia

[laimutis]

Retas, po XVII a.vidurio karų įrengtas antkapinės dailės pavyzdys išliko Simno bažnyčioje, epitafija skirta Darotėjai Masalskytei-Kelčevskienei. Paminklą įrengė mirusiosios vyras Jonas Kristupas Kelčevskis apie 1672 metus. Ji 150 cm aukščio ir 127 cm pločio, sudaryta iš horizantalios juodos spalvos plokštės memorialiniam įrašui ir virš jos iškilusio apskrito kartušo. Kartušo pavidalas patvirtina, kad jame buvo nutapyta moters galva su nedideliu pečių fragmentu ant skardos, atstojančią greitai trūnijusią drobę tiek antkapiniuose paminkluose, tiek karstiniuose portretuose.

Darotėjos Masalskytės - Kelčevskienės epitafija. Simno bažnyčia

[laimutis]

Pats puošniausias iš XVII a.pabaigos negausių šio tipo su portretais kūrinių įrengtas Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje. Paminklas skirtas Jeronimui Piaseckiui (m.1691) kurį šeimos koplyčioje įrengė velionio sūnus kanauninkas Tomas Piaseckis. Jis nukaltas kituose antkapiniuose paminkluose nepasitaikančio gysloto balintos kavos atspalvio marmuro ir dviejų, net trijų, rudų tonų akmens. Koloritą pagyvina balto marmuro elementai ir ryškios vainikuojančio herbo bei kansolių dėmės. Galimas dalykas, kad paminklas statytas dviem etapais. Pirmam priklausytų visa apačia, viršuje užsibaigianti herbine kompozicija, antram etapui skirtina iki palubės iškylanti kompozicija, kurioje praeityje, matyt, būta portretų. Veliau platinant gretimo lango angą, teko susiaurinti iš kairės portretus gaubusią akanto lapų juostą.
Iš dviejų atskirų dalių sukomponuota Piaseckių epitafija, kurioje panaudoti seno antkapio elementai, neturėjo analogijų ir nepaveikė tolesnės šios rūšies paminklų kaitos.

Jeronimo Piaseckio epitafija. Vilnius, Šv.Jonų bažnyčia



Nuotrauka iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Nauju pavidalu išsiskiria paskutinė iš XVII a. Dorotėjos Zenavičiutės - Šorcienės paminklinių epitafijų įrengta 1618 m. Norviliškių bažnyčioje (dabar LNM). Epitafija tapyta ant vario skardos. Būdinga ne tik pavaizduota scena, bet ir įrašo tekstas, pasak kurio moteris tikisi, jog danguje atsiras vietos jos sielai. Kairėje vaizduojama maldingai klūpanti Šorcienė, dešinėje iš debesų išnyranti Dievo Motina, kiek žemiau - Šv. Pranciškus.
Vis dėlto plokštė, pristatanti Šorcienę kaip Norviliškių bažnyčios ir vienuolyno fundatorę ,laikytina ne vien epitafija, bet vienu iš Lietuvoje plitusių daugiafunkcinių kūrinių.

Dorotėjos Zenavičiutės - Šorcienės epitafija ir Norviliškių bažnyčios fundacijos plokštė

[Romas]

Perskaitęs Marijos Matušakaitės knygą Įšėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK http://www.knygininkas.lt/main.php?I...D=3&KatID=4942 susidomėjau šiais nuostabiais kūriniais,autorė apvažiavo buvusias LDK žemes,man teliko vietoje surinkti medžiaga iš interneto(www.epaveldas.lt), nuskenavau dalį medžiagos iš autorės knygos,manau bus įdomu forumo dalyviams kaip LDK didikai save isiamžindavo,sau paminklus užsakydavo dar gyvi budami.

Įdomu, ar autorė davė sutikimą. Jei ne, tai citavimas palengva pereina į plagijavimą.
Tokiais kiekais skanuojant galima susilaukti autorių teisių saugotojų dėmesio.
Bent įdėk šaltinį - jei ne kiekviename pranešime, tai bent kiekviename puslapyje.