[LT/PL] Buvusi Lietuvos - Lenkijos demarkacinė linija

[Neju]

Šiek tiek plačiau apie HSV #2 pranešime paminėtą buv. Lietuvos - Lenkijos pasienyje žuvusį pasienietį Jurgį Kybartą (1898 – 1931)



Jurgis Kybartas - Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis, lenkų pasieniečio nukautas 1931 m. spalio 4 d. prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu.

J. Kybartas gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime. Pasienio policijoje pradėjo tarnauti nuo 1924 m. liepos 5 d. Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio saugojo administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu Trakų baro V rajono ketvirtojoje pasienio sargyboje.

Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu, kurios Lietuvos valstybė nepripažino ir nesiruošė jos demarkuoti, buvo pažymėta medžio kartimis, taip vadinamomis gairėmis, kurias lenkų pasieniečiams nesunku būdavo ir „pastūmėti“(žinoma, į Lietuvos pusę). Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, josi apsikeisdavo notomis, pasienyje vykdavo susišaudymai.

Pagal istorinius šaltinius, lenkų pasieniečiai išprovokavo ir incidentą, kurio metu žuvo lietuvių pasienietis J. Kybartas. 1931 m. rudenį lenkų pasieniečiai savavališkai perkėlė demarkacinės linijos žymėjimo gaires giliau į Lietuvos teritorijos pusę ir iškasė griovį. Lietuvos pasieniečiai lenkų gaires sunaikino ir griovį išlygino. Lenkiai gaires vis atstatydavo, o lietuviai vėl sunaikindavo. Spalio 4 d. rytą pasienietis J. Kybartas tikrino vietą, iš kurios pats dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį užklupo du mirtini šūviai, paleisti lenkų policininko. Sunkiai sužeistas J. Kybartas dar sugebėjo pasitraukti apie 60 metrų nuo administracinės linijos ir mirė. Bėgančius į pagalbą tarnybos draugus lenkai apšaudė, bet nesužeidė. Į lenkų policininkus Lietuvos pasienio policininkai nešovė.

Po šio tragiško incidento buvo sudaryta abiejų šalių bendra komisija įvykiui ištirti. Nors lenkųi pusė bandė įrodinėti, kad Lietuvos pasienietis nukautas jų teritorijoje, bet faktai rodė ką kita. Dėl šio įvykio Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai.

Jurgis Kybartas buvo iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse, dalyvaujant sienos apsaugos pareigūnams, šauliams ir gausiam būriui visuomenės narių.

Praėjus keleriems metams, J. Kybarto žūties vietoje Baltamiškio kaime buvo pastatytas paminklas. Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d.

Paminklas yra stačiakampis raudono granito obeliskas, stovintis ant laiptuoto postamento. Obelisko priekinėje dalyje iškaltas kryžius, yra vieta nuotraukai, kuri sudaužyta, ir įrašas „ A†A / Pas. polic. sarg. eil. sarg. JURGIS KYBARTAS / Šioje vietoje lenkų nužudytas / 1931.X.4 / Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti“. Ant obelisko vakarinio šono iškaltas Vyčio kryžius ir įrašas: „Tęskime pradėtąjį žygį“, ant rytinio šono - „Jis budėjo Tėvynės sargyboje – budėk ir Tu, sargybini, kad laisvi būtume“. Paminklo vieta aptverta betono sienele, su kampiniais stulpeliais, sujungtais metalo vamzdžiu. Šiuo metu planuojama paminklą restauruoti.

Paminklas pasieniečiui J.Kybartui

Šaltiniai: http://www.pasienis.lt/lit/Iamzinant...J._Kyba/1720/1
http://www.pasienis.lt/lit/VSAT_kvie...uosius_in/1734
http://www.neriesparkas.lt/?id=15&l=1
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/200...6/atmi_01.html

[HSV]

Linkmenys. Miestelis 14 km į vakarus nuo Ignalinos, prie Utenos –Švenčionių kelio, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, prie Žiezdrio ir Ūsio ežerų. Per kaimą teka Verdės upelis. Caro laikais ir Lenkų okupacijos metais buvo valsčiaus centras, priskirtas Švenčionių apskričiai.
1923 m. demarkacinė linija perskėlė ne tik valsčių, bet ir miestelį į dvi dalis.
Miestelis buvo svarbus iš nepriklausomos Lietuvos į Vilniaus kraštą lietuviškos spaudos gabenimo punktas. 1937 m. prie pat demarkacinės linijos nepriklausomos Lietuvos pusėje buvo pastatytas paminklinis kryžius. 1939 m. Linkmenys grąžinti Lietuvai ir įjungti į Švenčionėlių apskritį, bet jau ne kaip valsčiaus centras.
1988 m. rugpjūčio 14 d. atstatytas Linkmenų kryžius, žymintis lenkų laikų demarkacinę liniją.
1897 m. gyveno 847 gyv.,1959 m. gyveno 345 gyv., 1970 – 308, 1986- 327, 2003 m. gyveno 209 gyv.

[Romas]

2009-10-31 Lietuvos rytas, "Sostinė"
Arūnas DUMALAKAS

Nematoma siena stūkso iki šiol

Šią savaitę nuskambėjo renginiai, skirti Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai 70-osioms metinėms. Tačiau prie paminklo žuvusiam pasieniečiui ties demarkacijos linija, kadaise skyrusia Lietuvą ir Lenkiją, iki šiol tenka keliauti kaip į svetimą šalį.
Užkardas, plyta vadinamas kelio ženklas, įspėjimas pasisaugoti pikto šuns. Kilometrus žymintis ženklas. Iki Vilniaus – 26, iki Klaipėdos – 285 kilometrai. Lyg priminimas, kad per ilgai neužsibūtumėte.
Toks vaizdas pasitinka Baltamiškio (Elektrėnų sav.) kaime Jurgio Kybarto paminklo lankytojus. Lietuvos pasienietis nuo lenkų kulkos čia žuvo 1931 m.
T.Bauro nuotr.


Žemę grąžino su paminklu
Kadaise čia buvo demarkacijos linija, dabar – Lietuvos ir Amerikos vėliavomis papuoštas informacijos stendas, įspėjantis, jog paminklas yra privačioje valdoje.
Jei atvykai dviračiu ar automobiliu – išlipk ir toliau keliauk pėsčiomis.
O jei atvažiavai po 18 valandos, paminklo nemėgink pasiekti.
„Taip nutiko, kad žmogui grąžino žemę su paminklu. O dabar dėl to srebiame košę“, – dūsavo Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė.
Tas žmogus, nenoriai per savo žemę prie paminklo įsileidžiantis lankytojus, – Elektrėnų savivaldybės Ūkio plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojas Rimantas D.

Vyšnias skina, daržus mina
„Kryžiaus kelius nuėjome, kad jis mus įsileistų. Nors jis rėkia, kad myli Lietuvą, tampa nesukalbamas, kai pradedame minėti paminklą“, – žėrė kaltinimus R.D. Neries regioninio parko vadovė.
A.Žičkutė nesupranta, kaip žmogus gali taip niekinti paminklą, kurio atidengimo ceremonijoje kadaise pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona dalyvavo.
R.D. atkerta – paminklo lankytojai vyšnias nuskina, daržus išmina. Ir šiukšlių niekas nesurenka, jam tvarkyti tenka. Dėl to ir sumanė tokius apribojimus.
O kai įsigaliojo įstatymas, apibrėžiantis, kada privalu laikytis rimties, R.D. lankytojus įspėjo po 18 valandos prie paminklo nesiartinti.

Visas tekstas: http://m.lrytas.lt/?data=20091031&id...6091031&view=2

[c2h5oh]

.jpg]Atvaizdas


1923 m. demarkacinė linija perskėlė ne tik valsčių, bet ir miestelį į dvi dalis.

įdomu, miestelyje dabar tai kaip nors matyti?

[Neju]

Varviškės savivalda (Samorząd Warwiszki), dar vadinama „Varviškės respublika“


Varviškė – tai senas kaimas, buvęs palivarkas, įsikūręs XV a. pabaigoje prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio, miškingoje ir durpingoje vietoje. Varviškė minima 1518 ir 1744 m. aktuose. Nepriklausomybės kovų pradžioje, Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė buvo labiausiai į pietus nutolusi prie administracinės linijos. Vietovė nuo seniausių laikų buvo gyvenama lietuvių, tačiau dvaras sulenkino kaimą, kuris savotiškai įėjo į Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi istoriją.

Tautų Sąjungai 1919 m. birželio 18 d. tarp kariaujančių šalių nustačius demarkacinę liniją, o 1920 m. lapkričio 30 d. įvedus 12 km pločio neutralią zoną, Varviškė atsidūrė šioje zonoje, prie demarkacinės linijos. Pasienio barą saugojo kareivių sargybos, tačiau postai buvo išdėstyti labai retai, maždaug kas 7–8 km.

1919–1920 m. šiame piečiausiame Lietuvos kampe susitelkė iš Lietuvos pabėgusių lenkų dvarininkų. Remiami Lenkijos vyriausybės, siekiančios prijungti prie Lenkijos visą neutraliąją zoną, jie suorganizavo Samorząd Warwiszki (Varviškės savivaldą), dar vadinamą „Varviškės respublika“.

Į neutralią zoną tais laikais bėgdavo visokie plėšikai, dezertyrai tiek lenkų, tiek lietuvių . Kol jų buvo nedaug, užtekdavo plėšti kaimus neutralioje zonoje, tačiau jų daugėjant gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susidarė stiprus lenkų partizanų dalinys – apie 300–400 ginkluotų vyrų (nemaža jų dalis buvo lenkų kareiviai, perrengti civiliais drabužiais), kurie buvo įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno pakrantėse. „Varviškės respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos, turėjo savo „vyriausybę“, antspaudus; plėšikai siautėjo neutralioje zonoje, Kapčiamiesčio apylinkės miškuose, užpuldavo Didžiasalio, Leipalingio, Lipliūnų, Paliepio, Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Veisiejų apylinkes. Kadangi neutralios zonos gyventojai buvo lietuviai, tad naktiniais kaimų puldinėjimais, žmonių žudymais, sodybų deginimais ir plėšimais buvo siekiama įbauginti gyventojus. Tikėtasi, kad Lietuvos karinių jėgų neginami gyventojai (Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius) neišlaikys ilgai trunkančio teroro, pasijus Lietuvos apleisti ir prašys Tautų Sąjungos ar Lenkijos jų gyvenvietes prijungti prie Lenkijos. Visi tos srities gyventojai buvo verčiami duoti lenkų partizanams (apylinkės gyventojai juos „razbaininkais“ vadino) duoklę – “daniną”, kurie atsisakydavo ją pristatyti, nakties metu užpuldavo ir viską atimdavo.

Šioms gaujoms vadovavo komendanto H. Muellerio pavaduotojas lenkų poručikas Pilevskis-Chmura. Lenkai, norėdami parodyti „Varviškės respublikos“ tariamą savarankiškumą ir įtikinti pasaulį, kad Varviškėjė susikūrė rimta organizacija, norinti prijungti Lietuvą prie jų jau anksčiau sukurtos „Vidurinės Lietuvos“ (Litwa Srodkowa), išleido specialius pašto ženklus su specialiu įrašu Samorząd Warwiszki, perspausdinę tris 50, 100 ir 200 markių vertės Lenkijos pašto ženklus, kurių išleidimą jų spauda priskyrė tariamai Varviškės komendantūrai; jie buvo naudojami primokėti siunčiant korespondenciją iki artimiausio Lenkijos pašto. Iš tiesų šiuos ženklus išleido pati Lenkijos valdžia ir išspausdino vienoje Varšuvos spaustuvėje.

Varviškės respublikos pašto ženklas



1923 kovo 15 d. Tautų Sąjungos paskirta ambasadorių konferencija panaikino neutraliąją zoną ir Varviškę priskyrė Lietuvai. Nors lietuvių partizanai-šauliai buvo įvykdę kelis žygius prieš Varviškėje įsitvirtinusius lenkus, bet sunaikinti jų štabo ir pagrindinių jėgų nepavyko. “Varviškės respubliką” likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo Vilniaus pėstininkų pulko 1-as batalionas, kurio kuopoms vadovavo: 1-os kuopos vadas vyr. ltn. A.Borchertas ir ltn. J.Gotlybas, 2-os kuopos vadas kpt. V.Ščepanavičius ir ltn. A.Beras, 3-čios kuopos vadas vyr.ltn. V.Opulskis ir ltn. J.Steponavičius, 1-os kulkosvaidžių kuopos vadas vyr .ltn. E.Berentas; talkino vietos šauliai ir policija. Prieš Velykas 11-ojo pulko 1-as batalionas gavo įsakymą pakeisti 2-ąjį batalioną, kuris saugojo Leipalingio–Lazdijų barą. Prieš tai bataliono vadui buvo įsakyta nuvykti į Varviškę ir sunaikinti banditus. Nuvykus į Leipalingį, gautas nurodymas naktį miško takais apsupti Varviškės kaimą ir sunaikinti banditų įgulą. 1923 03 23 anksti rytą jie buvo apsupti, po atkaklių kautynių įtvirtinimai buvo sugriauti, Varviškė užimta. Jos įgula pabėgo į Lenkiją, prieš tai sudeginusi trobesius. Kautynėse žuvo ltn. Aleksandras Urbelis, ltn. Aleksas Beras ir keletas kareivių, taip pat karinėje operacijoje dalyvavę šauliai Feliksas Kuckailis ir jo sūnus Viktoras Kuckailis (iš Mikalinos k.), Juozas Kvedaravičius (iš Neliubonių k.). Vyr. ltn. V. Opulskis buvo sužeistas. Panašių nuostolių patyrė ir lenkai.

Šis įvykis to meto spaudoje nebuvo paminėtas, tik žuvusių karių šeimoms vadovybė pareiškė užuojautą. Nuo to laiko liovėsi lietuviškų kaimų puldinėjimai, o vietiniai Varviškės gyventojai (sugudėję lietuviai), lenkams pasitraukus, tapo lojalūs Lietuvos piliečiai.

M 1:100 000 1928 m. žemėlapis, pažymėti dveji lenkų pasienio tarnybos postai




Šaltinis: http://www.voruta.lt/print.php?id=777
http://www.stampspoland.nl/series/ce...warwiszki.html
http://www.mapywig.org/m/WIG100_300D...NIE_300dpi.jpg

[Romas]

Maršalas Józef Piłsudski (Juzefas Pilsudskis) mirė 1935.05.12 Varšuvoje. Palaidotas Krokuvoje, Vavelyje. Smegenys buvo tyrinėtos Vilniuje ir palaidotos Varšuvoje. Jo širdis palaidota Vilniaus Rasų kapinėse. Kartu palaidota ir motina Maria Piłsudska. Širdies laidojimo ceremonija įvyko tik 1936 metais.

J.Pilsudskio motina buvo lietuvė. J.Piłsudskio motina buvo palaidota Molėtų r., Suginčiuose (Suginty).

J.Piłsudskio motinos (taip pat jo brolio ir sesers) palaikų perdavimo Lenkijos pareigūnams ceremonija prie demarkacinės linijos įvyko praėjus 3 savaitėms po J.Piłsudskio mirties. Nežinia kur tai vyko - Molėtų plente tarp Giedraičių ir Paberžės, ar Ukmergės plente tarp Širvintų ir Maišiagalos.

Foto W.Dobrowolski, 1935.06

Lietuvos pusė


Lenkijos pusė


Laidotuvių procesija

http://audiovis.nac.gov.pl/obraz/243...5e515fa63a0bf/

[Mørtã]

Lietuvos pusė
Atvaizdas

Veidrodine nuotrauka.

[HSV]

Prie Lenkijos-Lietuvos demarkacinės sienos (Seinijos ruože)


Lietuvos sargybinis prie Lenkijos-Lietuvos demarkacinės sienos (Seinijos ruože) 1920 metais


Šaltinis: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/200...stving_01.html

[Neju]

Šiaudinė siena

Demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo vadinama "šiaudine siena". Toks pavadinimas kilo dėl to, jog demarkacinę liniją tarp diplomatinių santykių nepalaikiusių valstybių žymėjo iki 6 m aukščio kartys, kurių viršūnėse buvo iškelti šiaudų pėdai. Tokiais riboženkliais Lietuvos valstiečiai žymėjosi savo laukų ribas.

Šaltinis: http://www.seniejitrakai.lt/siaudin-siena

Kelios šiaudinės sienos iliustracijos



Šaltinis: http://audiovis.nac.gov.pl



Šaltinis: http://marcinimatylda.blox.pl/html/1...15.html?0,2009

[HSV]

Demarkacinė linija ties Druskininkais ėjo Nemuno viduriu, o ties Druskininkais esančią Meilės salą skyrė į dvi dalis. Šioje ne pačios geriausios kokybės tarpukario Druskininkų schemoje matosi, kaip demarkacinė linija dalina salą į dvi dalis. Beje, lenkiškąją salos pusę su Druskininkais jungė medinis tiltas, o saloje buvo paplūdimys.

[HSV]

Šaltinis: www.mapywig.org

Demarkacinės linijos fragmentas Nemunu į pietus nuo Druskininkų ties Gerdašiais ir Švendubre. Matome, kad sala ties Gerdašiais padalinta

[HSV]

www.mapywig.org

Zarasų-Turmanto apylinkės.
Fragmentas iš vokiško 1942 m. žemėlapio, tačiau dar palikta demarkacinė linija ties Turmantu

[HSV]

www.mapywig.org

Demarkacinė linija ties Dūkštu ir Plavėjais

[HSV]

Kelios tarpukario lenkų nuotraukos su vaizdu į Nemuną ties Druskininkais

[Leonas]

Sveiki, esu Juliaus Miežlaiškio sūnus labai malonu man , kad šiame puslapyje beveik prie visų nuotraukų nurodyta fotografavusio pavardės . Tai yra jau Lietuvos istorijos dalis .
Toje nuotraukoje kur pjaunamas užkardos šlagbaumas taip pat J. Miežlaiškio nuotrauka . reikėjo tai pažymėti. Ačiu Adminui už visa tai .

[HSV]

Linkmenys
Lietuvos - Lenkijos demarkacinė linija. 1939 06 27



1923 m. demarkacinė linija perskėlė ne tik Linkmenų valsčių, bet ir miestelį į dvi dalis.1937 m. prie pat demarkacinės linijos nepriklausomos Lietuvos pusėje buvo pastatytas paminklinis kryžius.
1988 m. rugpjūčio 14 d. atstatytas Linkmenų kryžius, žymintis lenkų laikų demarkacinę liniją.
Šaltinis: www.delcampe.net
c/o http://www.facebook.com/home.php#!/p...d=221806776975

http://www.facebook.com/home.php#!/p...d=221806776975

[laimutis]

Lietuvos Lenkijos sienos vartai. 1938.04.01

www.ebay.ie

[HSV]

Lenkų pasienietis ties demarkacine linija. Padidinus nuotrauką matosi kažkiokio geležinkelio bėgiai...

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...ekterm/vilnius

Ir dar:

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...kterm/litouwen

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...ouwen/start/15

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...ouwen/start/16

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...ouwen/start/18

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...ouwen/start/21

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...kterm/litouwen

[trilobitas]

Lenkų pasienietis ties demarkacine linija. Padidinus nuotrauką matosi kažkiokio geležinkelio bėgiai...

http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...ekterm/vilnius

1934 m. Pastatas prie dabartinio greitkelio Vilnius / Kaunas.


http://www.gahetna.nl/collectie/afbe...kterm/Litouwen

EDIT: https://www.nationaalarchief.nl/onde...imageType=Foto (9 nuotrauka)

[Zorro]

1934 m. Pastatas prie dabartinio greitkelio Vilnius / Kaunas.

Tas pats pastatas 2011.05.