Kruonyje yra dvi įžymybės - XVII a. statyta unitų bažnyčia (caro laikais buvusi cerkvė, o 1919 m. tapusi katalikų bažnyčia) ir hidroakumuliacinė elektrinė.

Pats Kruonio miestelis yra beveik Lietuvos centre - caro laikais ten, kur Strėva įteka į Nemuną, susiėjo Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų ribos. Miestelis kūrėsi judrioje vietoje, prie kelių į Kauną, Alytų, Vilnių ir Darsūniškį (ten iki Kauno HE pastatymo veikė keltas). Iš kur čia atsirado unitai, sunku pasakyti.

Kadangi kelto per Nemuną neliko, o Kauno-Alytaus kelias vis slinkosi į rytus (dar caro laikais nutiestas plentas, o ~1986 m. nutiestas dabartinis 129 kelias) - tai miestelis atsidurė nuošalėje ir čia beveik nėra jokio tranzito, išskyrus į Darsūniškį ar Anglininkų-Laipainios kilpą.

Paskutinis surašymas rodo ten gyvenant 676 gyventojus - tai 7-a Kaišiadorių raj. gyvenvietė. 2001 m. čia gyveno 726 žmonės, o 1989 m. - net 1023.

Administraciniu požiūriu Kruonis visada buvo valsčiaus centras.
Caro laikais priklausė Vilniaus gubernijos Trakų apskričiai, Lietuvos laikais - Trakų apskričiai su centru Kaišiadoryse. Kai 1940 m. vasarį apskrites centras buvo perkeltas į Trakus (kartu su apskričiai atitekusia Vilniaus krašto dalimi), tai Kruonis tapo Kauno apskrities valsčiaus centru. Sovietų laikais 1946 buvo įkurta "pereinamoji" Kaišiadorių apskritis.
1950-1955 m. Kruonio tapo Žiežmarių rajono apylinkės centru, o nuo 1955 m. priklausė Kaišiadorių rajonui.

Kruonis yra urbanistikos paminklas, meistelio centre yra keturkampė aikštė.

Apylinkes į šiaurę nuo Kruonio labai pakeitė XX a. 9-me dešimtmetyje statoma hidroakumuliacinė elektrinė. Pačiam miesteliui kažin kokios ypatingos naudos iš to turbūt nėra - net statybos laikais darbininkai buvo vežiojami iš Elektrėnų.

Nuo 2007 m. Kruonis turi "energetinį" herbą